Žiedlapis
Peizažas driekėsi nuo krašto iki krašto stebėtinai ramus tarsi nekaltas kūdikis. Bet Jaunasis Martinas Yvlingas, Trečiasis Asfalto pasaulio budėtojas, neramus kramsnojo pravėsusį kotletą ir įsistebeilijęs į horizonto tolumas laukė kontrolierių skambučio. Patiekalas, kurį nenoromis kramtė, pasitaikė sūrokas. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Budėtoją paguodė tik arbata, kurią neseniai išsivirė. Karštas skystis sušildė Yvlingo vidurius ir dalinai suteikė jam bent varganą pasitenkinimą.
Maisto tarnyba, atsakinga už valgio ir gėrimo kokybę, kaip visuomet vėluodavo, o šiandien dėl nežinomų programos nesklandumų asfaltas buvo visiškai tuščias. Neatvažiavo jokia pagalbos mašina. Avariniai reisai taipogi lyg tyčia nutrūko. Todėl peizažas atrodė tarsi nusiaubtas visuotinio maro. Bet netikėtai idiliją nutraukė skaiperio skambutis. Sodrus vyriškas balsas kreipėsi į nuobodžiaujantį pareigūną:
- Sveikas, tu mane girdi? Jūsų būdelėje ramu? Parazitų nepastebėjai?
- Garsas puikus, nors vaizdas trūkčioja. Man trūksta tik padoraus maisto. Kažkodėl visi nuolat vėluoja. Šešias valandas laukiu. Greitai turėtų pakeisti pamaina. Erikas Vilartas dar neatvyko.
Nepasitenkinimo gaidelė Martino balse buvo akivaizdi. Beje, jis ne vien kotletu liko nepatenkintas. Jį visuomet erzino tas kiekvieną budėjimą ramybės neduodantis gudrusis lapinas. Oficialiai tas žmogėnas buvo vadinamas Milžinu. Tai nebuvo mutantas - žmogus kaip žmogus. Iš kitų išsiskyrė nebent stebėtinai kumpa nosimi ir blyškia oda. Kažkas minėjo, kad viršininkas iš tiesų kilęs iš tolimo pasaulio, kur maža šviesos.
- Žinau bėdą. - Milžinas pritardamas linktelėjo galvą ir pridūrė, - Pas mus tikra velniava. Vandens nėra, technika stovi, žmonės sunerimę. Beveik visur dingusi elektra. Gatvėje visiška suirutė... žmonės blaškosi...
- Kur problemos?
- Bazė seniai streikuoja, būgnas susprogdintas! Sistema beveik visame perimetre nedirba.
Martinas dabar suprato, kodėl kotletai šalti ir sūrūs, o asfaltas tuščias. Virš jo nesklandė netgi vikrieji robpiteriksai. Vaikinas tik dabar suprato, kad budėjimas bevertis, nes neveikia joks stebėjimo prietaisas. Paguosti galėjo tik dar nestreikuojanti ryšio sistema.
- Kas galėjo sunaikinti būgną?
Viršininkas pakankamai ramiu balsu paaiškino, nors Martinas jautė, kad Milžinas turbūt nerimauja:
- Į bazę įsiveržė Žiedlapio ekstremistai. Girdėjai apie juos?
Tai buvo blogiausia naujiena. Sunaikinta antimaterijos elektrinė dabar grasino mirtimi visai planetai. Realiausia išeitis iš šios kebeknės - kuo skubiau nešdintis iš šio pasaulio.
- Tuo aš neabejoju, - atsakė Milžinas. - Mes ruošiamės evakuacijai. Laikas ir tau... Į jūsų postą neatvažiuos jokia pamaina.
„Negali būti! Tai juk neįmanoma!“ - mintys Martino Yvlingo galvoje tiesiog sprogo. Labiausiai budėtojas jaudinosi dėl kolonijoje likusios žmonos. Ji dirbo „Vanilės“ klube programuotoja ir prižiūrėjo "Electo" barmenus. Ką ji veikė dabar šioje sumaištyje - jisai net neįsivaizdavo. Nenutuokdamas kaip pagelbėti, budėtojas išlėkė iš kabinos tarsi kulka. Užtrenkęs laukujas duris tiesiog čiuožte nučiuožė įvijais laiptais žemyn ant asfalto. Aplink tebebuvo tuščia. Niekur nematyti net nusususio robotpalaikio. Prie rūdžių išėsdinto bokštelio stovėjo tik varganas gelsvas gravitaleris. Aparatas tiko keliauti, tačiau Martinas pats žinojo, kad gali nebesuspėti. Jį tiesiog į neviltį varė žinia, kad per kažkieno kaltę artėja šio pasaulio pabaiga.
Gravitaleryje spiegė pavojaus signalas. Atvožęs kabinos gaubtą pamatė ryškiai raudoną mirksintį užrašą:
KELIONĖ NEĮMANOMA!
- Velniai rautų! Sušikta dėžė!
Yvlingas kone rovė sau plaukus, mėgindamas išspręsti problemą. Ir išeitį šiaip ne taip surado. Savo seną mašiną išmanydamas kaip penkis pirštus, išjungė elektroninį valdymą, palikdamas tik avarinį. Įveikęs papildomas apsaugos sistemas, jis sėdo už vairalazdės.
Horizontas vis dar tebebuvo tuščias. Bet tai tik palengvino budėtojo kelionę. Įsitikinęs, kad kelias tuščias, Yvlingas įjungė maitinimą. Įsitempęs ir mintimis skubindamas nerangią mašiną, jis nukreipė ją pietryčių kryptimi.
Iki bazės viso labo tik šimtas traversų. Greitaskraide mašina lėkti prireiktų visai neilgai. Tokiu lėtaeigiu aparatu, kokį vairavo Martinas, kelionė galėjo užtrukti visą valandą. Rankomis valdoma sistema vos vilkosi virš bekraščio asfalto. Budėtojas dėl to nervinosi. Tačiau jį labiausiai kankino ne ilgai truksianti kelionė, bet nežinia, kuri laukia priešakyje. Važiuodamas mėgino sureguliuoti radiją. Tačiau šis, išskyrus pratisą šnypštimą, nieko netransliavo. Neveikė ir Kolonijos radijas - vienintelis planetos oficiozas. Iš tvyrančios tylos buvo galima spręsti, kad padėtis vieninteliame šio pasaulio mieste tikrai apgailėtina. Sunerimusį keliautoją ramino tik vienas dalykas: ryšys su pasauliu vis dar nenutrūko. Netrukus Milžinas praplėšė įsivyravusią tylą:
- Tu mane girdi, Yvlingai?
Balsą jis girdėjo puikiai.
- Viskas gerai.
Bet ramu nebuvo. Budėtojas spaudė greičio svirtį iki įmanomos padalos. Elektroniniame ekrane pranešimas apie kritinę ribą. Ši mašina daugiau nebegalėjo. Kiekvieną akimirką gravitaleris galėjo rėžtis žemyn į asfaltą, o kelionė tuo ir užsibaigti...
- Mieste jau paskelbta nepaprastoji padėtis, - po ilgokos pauzės ištarė iš kažkur kalbantis kontrolierius. Dabar jo balsas išdavė, kad padėtis kolonijos centre labai prasta. Iš anapus sklido pakankamai aiškus šurmulys. Garsiakalbis skleidė neramių žmonių šūksnius ir netgi klyksmą. Be to, aidėjo retsykiais pasikartojantis keistokas kalenimas, primenąs šūvius. Šie garsai tai rimo, tai vėl stiprėjo.
- Antimaterija stabili?
- Nežinau, nes elektrinę užėmę ekstremistai nieko nepasako. Jie reikalauja planetos... Niekšai reikalauja laisvės...
Balsas staiga nutrūko. Kažkas pokštelėjo ir ryšio aparatas ilgam nurimo. Yvlingas girdėjo tik pratisą gravitalerio variklio gausmą. Tas triukšmas dar labiau erzino Martiną.
Žinios iš miesto nė kiek neramino. Jaunuolis galvojo tik apie vieną: kur yra žmona. Jį varė į neviltį paprasčiausias nežinojimas - su ja susisiekti nepavyko jokiais kanalais. Mintis ramino tik vienas faktas, kad atstumas iki Kolonijos centro visgi trumpėjo. Rankinio matuoklio rodmenys jau švietė ties penkiasdešimties traversų riba. Dar po keliolikos minučių budėtojas nudžiugo danguje išvydęs sklandantį robotpaukštį. Bet tas vaizdas vos nepražudė gravitalerio ir jo piloto. Tiesiai į aparatą lėkė žydra kažkokio pramuštgalvio valdoma mašina, kuri horizonte išdygo akimirksniu. Tik tie keli laisvi metrai Yvlingą ir jo skraidyklę išgelbėjo nuo pražūties. Tik paskui suprato, kad į budėjimo bokštelį lekia jo porininkas. Dar nespėjus pilotui atsikvošėti po įvykio, slūgstant adrenalinui, vėl trakštelėjo ryšio aparato kolonėlės:
- Čia trukdo kontrolierius Deividas Rochantas. Jūs mane girdit?
- Girdžiu.
Apie tokį kontrolierių Martinas girdėjo pirmąkart. Nustebintas netikėto pašnekovo balso, suzgribo paklausti:
- Iš kur jūs būsit?
- Kaip iš kur? Iš Kolonijos. Tik dirbau dešiniajame sektoriuje: prižiūrėjau stebėtojus ir budėtojus. Dabar nieko ten nelikę. Vakaruose viskas sunaikinta...
- O kur Milžinas?
Yvlingui rūpėjo kur jo tiesioginis viršininkas. Bet tas nepažįstamasis lyg tyčia suko užuolankomis:
- Nesiartinkit prie miesto. Čia nesaugu. Kuo skubiau į pagalbinį kosmodromą!
Vieta nebuvo artima. Martinas puikiai suvokė, kad jei nelaimė įvyktų tuoj pat (pažeista antimaterija išsilaisvintų), vilčių likti gyvu visiškai neliktų. Tuo tarpu iki siūlomo kosminio uosto pusė dienos skrydžio. Net ir prabangia sportine skraidykle jaunuolis nebeišdrįstų leistis į tokią tolimą kelionę. Vis dėlto Martino mintys vis dar tebesisuko apie žmogų, kuris nepaskambino.
Yvlingas ir pats negalėjo paskambinti. Gravitalerio dažniai netiko civilių kanalams. Tik dėl šios priežasties su mylimu žmogumi budėtojas negalėjo susisiekti.
- Greitai miestą ruošime evakuacijai, - po pauzės šnekėjo nepažįstamasis.
- Gal kartais iš jūsų posto matomas „Vanilės“ klubas? - Martinas griebėsi paskutiniojo šiaudo, tikėdamas išgirsti aukso vertą informaciją.
- To pastato nematau. Gal binokliu pasisektų, nes Maksvelo gatvė čia pat...
Yvlingas laukė lyg visą amžinybę, per savo rūpesčius pamiršęs gravitalerį tarsi į padangę paleistą oro balioną, kurio skrydžio sėkmę lemia tik palankus vėjas. Tik lygaus peizažo dėka mašina tebeskriejo stabiliai tarsi ant oro pagalvės ir nemąžtančiu greičiu.
Iki miesto vos keli traversai. Štai jau ir Laisvės bokštas, o dešinėje suzmekusi elektrinė. Virš jos kilo balti dūmų kamuoliai. „Vaizdas nėra pernelyg grėsmingas,“ - ramino save pilotas. Tačiau savitaiga galėjo būti pragaištinga.
Nežinomasis kontrolierius daugiau nebeprabilo. Tuo tarpu artėjančio miesto profilis dar labiau kėlė nerimą. Labiausiai budėtojas nenorėjo tapti auka taip ir nepasiekęs trokštamo tikslo.
Visų pirma budėtojas atsitokėjęs pasuko mašiną reikiama kryptimi. Štai ir klubas, kuriame dirbo mylimoji. Ant pastato stogo buvo galima atsargiai nusileisti.
Bet „Vanilė“ išoriškai atrodė tuščia. Tuo tarpu gatve link stovinčių aerokarų skubėjo pavieniai žmonės, nešini prikimštais lagaminais Kažkur kaleno automatų šūviai, tačiau šaulių niekur nesimatė. Kritusių žmonių taipogi nebuvo. Martinas skubiai apžvelgęs panoramą, matomą nuo plokščio stogo, suskubo atverti įėjimą, vedantį į žemesnį aukštą. Ten regimas vaizdas patvirtino panikuojančio budėtojo nuogąstavimus. Klubas buvo tuščias. Viduje tik užsiėmimų laukiantys barmenai. Vienas pasiūlė išgerti. Antras įkyriai prašė užsisakyti kepsnį. Mandagiai visko atsisakęs po to aplenkė robotus ir kliūdamas už įvairiausių daiktų atlapojo programavimo kabineto duris.
Viduje žmonos nebuvo. Čia kabėjo lentelė: „Techninė profilaktika“. Martinas šoko prie skaiperio ir surinko mylimosios numerį. Pakėlęs mikrofoną sušuko:
- Airida, ar esi.
Iš anapus niekas neatsiliepė. Kurį laiką tvyrojo tyla. Tik po neaiškaus švogždesio kažkas prašneko.
- Čia Airida. Kviečiu į elektrinę.
Kalbėjo visai ne žmona – balsas beveik vyriškas, su aiškiu svetimšalių akcentu. Yvlingas sunerimęs paklausė:
- Kas čia su manimi kalbasi?
- Airidos Yvling pavaduotoja Jolanta.
- Kur mano žmona?
- Ji ruošiasi į kosmodromą. Jūs tikriausiai Airidos vyras, jei kreipiatės jos asmeniniu numeriu?
- Taip. Man kuo skubiau reikia jos... Jei gali...
- Ji ruošiasi į Gluosnio 7 kosmodromą...
- Aš tuoj atvykstu...
Budėtojas iš intonacijos suprato, kad kalba robotas. Užsikirtęs jo balsas ir pasikartojantis sakinys kaipmat išdavė, kad skaiperiu kalba ne žmogus. Kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėtųsi, bylojo ir ekrane rodomas vaizdas. Stikle švietė pora lempų, matėsi sienos fragmentas ir aprūkusios lubos. Akivaizdu, kad kamera nukreipta ne į pašnekovą.
Numetęs ant stalo mikrofoną jaunasis Yvlingas suskubo bėgti link gravitalerio. Delsti nebuvo prasmės. Jausdamas, kad gali pavėluoti, kiek beįkabindamas lėkė klubo sale, paskui plačiais žingsniais kilo laiptais į viršų. Pusiaukelėje į tikslą jį bandė sustabdyti robotas – barmenas, siūlydamas išgerti alaus. Tačiau mašiną jaunuolis nubloškė. Trumpam stabtelėjęs vėl skubėjo į viršutinį aukštą...
Atsidūręs gravitaleryje įjungė reikalingus prietaisus ir pasuko aparatą elektrinės link.
Miestas vis dar nerimavo, o šūviai netilo. Pakilęs virš gatvės senas aparatas čiuožė neaukštai virš žmonių galvų. Kraipydamasis į šalis, vos ne kliudydamas skubančius praeivius Martino gravitaleris pasuko gatve, vingiuojančia avarijos vieton.
Suniokota elektrinė vis dar teberūko. Tiesa, juodų dūmų nebuvo. Kad įvyko nelaimė, išdavė tik pakrypęs kupolas, kurį netgi specialistai vadino paprastai – būgnu. Čia tūnojo didžiausias pavojus – antimaterija. Kaip tiksinti bomba vadinamasis būgnas laukė savo valandos. Martinas, skubiai nutupdęs skraidyklę prie pastebėto administracinio pastato, liuoktelėjo laukan vos tik atsivožė nerangus kabinos gaubtas. Baimindamasis, kad gali pavėluoti, tekinas pasileido pastebėtų durų link.
Čia stoviniavo du tamsiais skafandrais vilkintys tipai. Vienas įrėmė į jaunuolio šonkaulius grėsmingą ginklą.
- Kas tu toks, velniai griebtų? Policmenas? Ar Tarano pakalikas, kuris trinasi šioje prakeiktoj Asfalto planetoje?
- Martinas Yvlingas.
Apie svetingumą negalėjo būti nė kalbos. Bet sargybiniai atitvėrė kelią, matyt, žinodami, kad čia ne derybininkas, pasiųstas miesto tvarkdarių.
- Įleiskit. – Martinas įnirtingai veržėsi pirmyn, - aš Airidos Yvling vyras. Ne jūsų priešas.
- Vadė Airida ruošiasi...
Kur ji ketina vykti, Martinas jau girdėjo kalbėdamas skaiperiu. Neketindamas lengvai pasiduoti net ir bauginamas galingais ginklais, vis dėlto prasiveržė prie durų. Tačiau jas saugojo kelios elektroninės spynos.
- Atidarykite duris.
Bet šios durys netgi nebuvo užrakintos. Nugalėjęs viduje tūnančią baimę budėtojas atvėrė dar vienas duris.
Priekyje stovėjo keli juodais dažais dažyti robotai su keturkampėmis baltomis žvaigždėmis ant plastikinių šalmų. Tai buvo tiesa: elektrinėje karaliavo žinomi ekstremistai. Jie turėjo kažkokių tikslų, kuriuos įgyvendindami įkinkė netgi robotus.
- Kas jūs?
- O tu kas toks?
Šie robotai vapėjo greitakalbe ir neketino lengvai įleisti žmogaus.
- Aš Airidos vyras.
- Airida ruošiasi. Jos negalima trukdyti.
Atsakymai buvo migloti, bet tuo pačiu trumpi ir savotiškai konkretūs.
Budėtojas nebeturėjo kantrybės klausytis. Prabėgęs koridorių atlapojo aktų salės duris. Į akis tvoskė aštri šviesa. Kai jo akys apsiprato prie intensyvaus apšvietimo, veidas persimainė.
Ant pakylos, skirtos lektoriams, gulėjo sukniubusi jauna nėščia moteris, atrodo, visai be amo. Jos tamsūs plaukai dengė prakaituotą veidą. Ir iš tolo Martinas suprato: tai žmona. Už moters kūno prie durų stoviniavo ne kartą matyta figūra. Net pats nustebo: priešakyje kontrolierius Milžinas.
- Ką, kontrolieriau, čia veikiate?
Jis nė kiek nenustebęs ištarė:
- Aš nevykėlių pusėje. Tų, kurie sugalvojo ginti gluosnius.
- Ką?
- Gluosnius. Tokius medžius. Asfalto planetoje jų jau neliko. Yra tik pora daigų...
- O kuo čia dėta mano žmona? Ir ką su ja padarėte?!
- Ji dirbo „Vanilėj“.
Martinas vos tvardėsi:
- Kuo tas klubas dėtas?
- Dėtas, - atsakė Milžinas, – Jie visi dirbo eksploatatoriams. Juk ir pats prakaituoji tai šutvei. Saugai asfaltą nuo bet kokios gyvasties. Rasti tavo teritorijoje augalą visiškai neįmanoma. Dėl tavo ir porininko kruopštumo...
- Tai Airida irgi rovė augalus su šaknimis?
- Ne. Bet kūrė augalų naikinimo programas. Pernai jos „Kvai-8“ sunaikino paskutinius vabzdžius...
- Ir moterį ruošiatės pribaigti?
- Nieko panašaus. Ji tinkama realaus laiko eksperimentui. Jei ką nors mėginsi daryti, žinok, bergždžiai bandysi. Viskas jau prasidėjo...
Staiga moteris nustojo kvėpavusi. Akys nejučia apsitraukė keistais voratinkliais, atrodė matinės. Krūtinė nustojo kilnotis, lūpos užsičiaupė.
- Airida!
Bet mylimas žmogus neatsiliepė.
- Airida, mieloji, ar girdi?
Žmona tylėjo. Staiga netikėtai pokštelėjo tarsi pigi petarda. Martinas Yvlingas savo pavargusiomis akimis pamatė radikalius pasikeitimus. Žmonos kūnas staiga virto žiedlapiais ir sėkliukėmis. Visa ši masė pabiro ant grindų. Tik keli rausvi žiedlapiai neilgai pleveno ore.
- Puiki transformacija, - nusišypsojo gudrusis lapinas. Turėsime žiedlapių ir vaisingų sėklų. „Gluosnis 7“ – gera veislė.
- Kas? – Yvlingas prarado amą.
- Dabar tavo eilė, – nieko neaiškinęs pasakė buvęs viršininkas.
Yvlingas stebėjo jo link artėjančius robotus-sargybinius. Jie jo link nešė sunkius technologinius įrenginius...