Aš esu liūdesys, užsimaukšlinęs ryškią kepurę,
Užsirišęs iš ašarų nertą skarutę rudens,
Išdejavęs bangom nenumaldomai šėlstančią jūrą
Ir vis tiek neišmokęs lemtingo plaukiko vaidmens.
Aš pati skandinu savo laivą dienų sūkuriuose,
Nebandydama irtis į tolimą uostą sapnų.
Tiktai vėjas, žinau, mano sielą neramią paguosiąs,
Išsklaidydamas  miglą virš mistiškos baimės gelmių.