Liepsna mano smilksta ir niekad negesta,
Esu aš apglėbus ir gerą, ir blogą –
Riedu per pasaulį kaip kruvinas rąstas,
Į kūną įspaustas, į judantį žmogų.

Yra juk daugybė gėrybės rinkėjų,
Kurie neįstengia nei verkti, nei juoktis –
Į savąjį Dievą šventai įtikėję,
Jo valios ir mokslo nedrįsta pranokti.

Yra geraširdžių, kur nuodėmę gimtą
Nuglosto nuoširdžiai, įvertina blaiviai
Ir paslaptis būvio iš lėto perkrimtę,
Patampa šios žemės šventaisiais keleiviais.

O tie, kur teisybę kaip kardą galanda
Ir teisia netapę išminčiais bešaliais,
Temato ant žemės klajojančią bandą,
Ir ginklą naujesnį atradę tuoj kelia.

Jie nuopuolio kvapo pajusti negavę,
Vien teisia pasaulį griežtai nusiteikę,
Ir keršto puodelį išgėrę kaip kavą,
Vis neša ir neša gyvenimui taiką.

Jie eina ir vedasi savo sekėjus,
Į nuodėmę krenta – kitaip jie nemoka,
Į mylinčias širdis jie skausmą tesėja
Ir tęsia be galo makabrišką šokį.

Beprasmiškai pyktum ar keiktum šį laiką,
Ir rasti norėtum idilę prasmingą –
Numiršta, išeina – išėjusius peikia,
O žemėj ir lyja, ir protarpiais sninga.

Ir gimsta iš naujo kerštaujančios sielos,
Ir blaškosi žmonės tiesos nepažinę,
Kaip jūra per audras bangom įsišėlus,
Kaip kertantis žmones romėnų vežimas.