Noriu slėptis sielos dugne nuo tuštumo užklupusio jausmo,
Nuo atėjusio kūniško nuovargio bejėgystės grėsmingai alpios.
Prieš akis padžiauti neiginiai kaip moliuską bekiautį supjausto
Ir kraujuojančią mano esybę užmarštim pamėgina užklot.

Kariavau su trigalve buitim. Dulkės rodo - prieš ją pralaimėjau,
Alkis gyvas lig šiol, nors užkišt šiupiniais jį bandžiau.
Ilgesys ir geismai nepajudinti nuolat opėja,
Kol galop melagingą ramybę tarsi potvynis imasi griaut.

Anei bėgt, anei rėkt. Kas šias aimanas girdi, supranta?
Kaip pamišus kalbuos su vienatvės pamėkle - savim.
Kirs, Likime, stipriau - aš nuolankiai tau atkišu sprandą,
Kad galėtum dabar, ko seniai netekau, pasiimt.

Kai nelieka jausmų, ką sutvert gali dirbančios rankos?
Su daiktais ar be jų - kuo gi skirias širdies tuštuma?
Abejingai stebiu, kaip šešėliai vidudieny renkas,
Būtyje Nebūties nuodėmingai labai trokšdama.

Neišrėksiu aistros užsilipus ant kalno kaip vilkė,
Nes tik Rojaus miškuos susitiksiu su savo Vilku.
Kas aistros ugnyje vieną sruogą nors gavo nusvilti,
Iki grabo lentos virsta smilkstančiu sielos gasiru.