Pūkai prilipo tau prie rožinio megztinio
Tarytumei maži voriukai.
Almėjo mums po kojomis šalti šaltiniai,
Nors vasara taip įsisuko,

Kad karštais pirštais medžių lapus glostė, lietė,
O šie nuleipo nuo švelnumo.
Jau peržydėjo pienės. Pirmosios avietės
Rausvai šypsojosi ant krūmų.

Tačiau vis tiek jaučiau iš žemės sklindant šaltį,
Ir mano rankos buvo vėsios.
Žiūrėjau į akis. Nepajėgiau ištarti,
Nepajėgiau sakyti tiesą.

O gal taip ir geriau. Galbūt tiesiog išbarstom
Dienas – pūkus – lai neša vėjas.
Išnyks jos, tyliai skris be jokio aido, garso,
Bet tu mylėsi, kaip mylėjai.

Na, galbūt kelios – tartum tie maži voriukai –
Paliks ant rožinio megztinio.
Tu nesiskųsi, nesakysi ko tau trūko
Net šiandien – dieną paskutinę.