Nakties būtybės

Atslinkus juodo debesies ranka
Paglostė, paskui uždengė mėnulį,
Ant žemės išsiliejo sutema.
Paskui atėjo tie, kas naktį budi.

Išsiropštė iš ežero rūkai
Ir nušliaužė pasiganyt į pievą.
Nakties būtybės slinko pažemiais
(Jos niekada nepasirodo dieną).

Lyg mimai sėlina nakties takais,
Pamėgdžiodami medį, žolę, žmogų,
Išskydusiais, neišraiškiais veidais
Pamėkliškus šokius šešėliuos šoka.

Tik tiems, kas nepabūgo sutemų,
Kas drįsta juodą naktį pasivaikščiot,
Nakties būtybės negaili sparnų,
Tiems atveria duris tamsos slapčiausias.

Žvaigždžių kriokliais pasipila  svaja,
Tik jiems pražysta juodos sapno gėlės,
Apgaubia išsipildymo skraiste,
Aukštai virš žemės ant sparnų pakėlę.

Ne kartą vaikščiojau tamsos taku.
Nakties būtybės, įsisupę nendrėm,
Padėjo man prie ežero krantų
Skandinti skausmą, kurs į širdį žengia.

To niekas niekada nesužinos -
Ryte, sulanksčius šiugždančius sparnus,
Delnais išlyginu raukšles odos,
Truputis makiažo... Aš ir vėl žmogus
kuoka