Neišaušta jau niekad,
Tik temsta ir temsta dar vis,
Į pažliugusį dangų
Paleidi šlakuotas žuvis,
Dviem akių ratilais
Įklimpsti tirštoje naktyje,
Kai mintis be žvaigždės,
Kai žvynuojas visa žmonija,
Kai tereikia išbūt
Be kančios keturmatėj erdvėj,
Negi, viešpatie, tiek
Šitai alkanai miniai davei.

Kojos vandenį skrodžia
Ir maišos dangus su žeme,
Gaivalingas atodūsis
Ritas plačia krūtine,
Duota daug, o ištverta,
Išbūta mažai,
Ir sutemusiu veidu
Vyniojas klastingi lašai.
Neišaušta jau niekad,
Tik temsta ir temsta dar vis...
...Keistas paryčio sapnas
Užlopo į šviesą duris.