atsimerki
ir nieko daugiau
nebereikia

byra dangūs
po žingsnį
į priešpilnio saują

tik akies krašteliu
tau kartoju
kad reikia

tiek nedaug
kad akimirka
gimtų iš naujo

atsimerki
kol nieko
danguj nebėra

kol užmigo
luoši angelai
ir vergaujantis dievas

regis
nieko per daug
neprašau

pažiūrėk
į mane
tiktai siela į sielą