xxx
Iš betono, iš plieno, iš plastiko, stiklo
Mūsų miestai dangoraižiais žemę sudarkė.
Jau medinių bakūžių beveik nebeliko,
Kur jazminai kvepėdavo svaigiai prie vartų.
Skubam, lekiam, beveik nesustojam,
Kad užvertę į debesis galvas palaukėj
Paukščiams skrendantiems rankom pamoti,
Nuo žolynų rasas basom kojom nubraukti.
O dangus atlaidžiai, su ironija žiūri:
Skruzdėlytėm ropojam po savo didybę.
Ir vis tiek naktimis pakabina mėnulį,
Visą skliautą bekraštį žvaigždėm apipynęs