Tik sekundę užmerkiau apsunkusius vokus,
kad galėčiau regėt gelsvai žalią šešėlį.
Tu ėjai ir kritai į tuščią naktybės bedugnę
Vėjui draskant vienišo beržo drabužį.
Pamačiau: aukštybėj byrėjo - suskilo -
Paskui mėnesį skubantys paukščiai.
Neskrido tik mintys - jos neįtikėtinai greitai ištirpo
Parko užuolankuos, kurio čia nebuvo prie vartų.
Momentą atmerkęs akis nerimau: kas čia bus.
Tiesiog akyse lengvai tavo siluetas išskydo
Paskendęs niekieno miško patamsiuos.
Vis tapiau žalią rojų be apnuogintų medžių šakų
Įpylęs tirštą juodą degutą sustojau laukti sapnų.