– Tai, reiškia, labas vakaras, kaimynėliai, – džiaugdamasis pasveikino juos Reiškulis. – Einam, reiškia, vidun. Nuplausim, reiškia, dienos dulkes, numarinsim, reiškia, pilvo kirminą. Reiškia, buvau miestelyje. Mano Julytė, reiškia, apsirgo. Obuoliukų nunešiau. Kol suvaikščiojau, reiškia, ir dienelė netruko praeiti. Seniau, reiškia, būdavo, į miestelį suvaikštau per trejetą valandėlių. O dabar, reiškia, einu ir vis vietoj. – Be perstojo plepėjo verdamas duris ir pirma savęs praleisdamas vyrus. Vienam gyvenant nedažnai tekdavo liežuvį pamankštinti.
Susodinęs vyrus už stalo, atnešė iš kamaros ąsotį vyno, nuo aukšto nukėlė rinkę dešros, šalia jų paguldė duonos kepalą, svogūno galvą. Duona naminė. Kvepia gardžiai. Negi pats kepa?
– Jūs, reiškia, vaišinkitės, o aš, reiškia, lekiu gyvulėlių sužiūrėti. Visą dieną neėdę, reiškia, vargšeliai... – senukas išrisnojo tvartan.
Juozas dairėsi pro langą, gėrėjosi gausiai žydinčiom obelim. Vyšnios jau spėjo nusimesti savąsias nuotakų skraistes. Tarp vaismedžių bujojo vešli žolė. Šalia girinukės obels riogsojo šviežiai supjautos žolės krūvelė. Reiškulis, atsinešęs gūnią, jon krovė šitą žolę. Juozas nustebo: žolė nėmaž nebuvo pavytusi, nors diena buvo kaitri. Jei neseniai senis tegrįžo, tai prapjauti galėjo tik ryte. Kaipgi žolė nepavyto? Širdin smilktelėjo nerimas. Pripuolė prie kito lango:
– Žiūk, Vladai, žolė nepavytusi, o juk senio nuo pat ryto nebuvo namie. Jis žolę galėjo pjauti tik ryte. Kodėl per dieną nesuvyto? O daržas dailiai suvagotas, grumsteliai susmulkinti. Tikriausiai jau ir pasėta, žabeliai susmaigstyti. Kieno darbas? Reiškulis po miestelį ištisas dienas trankosi, o darbai padaryti.  Kas padarė?! Velnias! Vienaausis  katinas! Mainais už dūšią!
Juozas jautė, kaip pakaušy šiaušiasi plaukai, o per nugarą nubėgo skruzdžių kirbynė. Iš tvarto grįžo  Reiškulis, glėbyje nešdamasis katiną. Įpylė dubenėlin pieno ir padėjo prie pečiaus. Prie svetimų žmonių gyvulėlis jautėsi nedrąsiai. Lakdamas vis dairėsi į vyrus, pasiruošęs bet kurią akimirką sprukti palovin.
– Ačiū, gaspadorėli, viskas, reiškia, padaryta, ko buvau prašęs. Jau koks esu dėkingas, – kalbėjo Reiškulis iš slėgtvų imdamas sūrį ir dėdamas lėkštėn ant stalo. – Valgykit, reiškia, sveteliai mano, valgykit. Būk sveikas, Vladai, ir aš burnelę, reiškia, išmesiu.
Juozas pamanė, kad Reškulio padėkos žodžiai skirti katinui. Siaubas sukaustė jam liežuvį. Negalėdamas nieko aiškiai pasakyti, čiupo nuo vinies kepurę ir mykdamas, atbulas movė pro duris. Reiškulis puolė sulaikyti, siūlė dar gurkšnelį vyno išgerti, bet veltui. Juozas skuodė neatsisukdamas.
– Tavo katino išsigando, – paaiškino Vladas nustebusiam senukui. – Jis pamanė, kad tu savo katiną gaspadorium pavadinai. Nelaikyk tu to vienaausio bestijos. Mano dukrų darbą Juozas tavo katinui priskyrė...
– Oi, kaimynėli, ką tu, reiškia, šneki? Kipšiukas, reiškia,  geriausias katinas, kokius tik kada aš, reiškia,  turėjau. Visas žiurkes, reiškia,  išpjovė. Miltai, dešros, lašiniai atviri, reiškia, stovi. Kad bent kokia, reiškia, nusususi pelytė pakušintų... Niekados, reiškia! Šaunuolis, reiškia, mano Kipšas. O ausytę, reiškia, aš jam dar visai mažam, reiškia, dalgiu nurėžiau. Pasislėpė žolėje, reiškia, žiopliukas. Nemačiau, reiškia. Negaliu, reiškia, niekaip aš Kipšiuko prarasti...
– Tada, kaimyne, nepyk, kai žmonės šneka, jog velnią laikai už dūšią išmainęs.