Pas karalienę Snaigę
Nuskriejo šelmis vėjas,
Kur sukosi ir kraipės
Tarp šokančiųjų fėjų.

O kai galva apsvaigo,
Prisėdo pailsėti.
Čia karalaitės staigiai -
Jį  šast į margą klėtį.

Ten pelės sukapojo
Vėjo sparnus eikliuosius.
Liūdnai dabar atrodo
Skrajūno kiauros klostės.

Todėl nurimęs kaupia
Bėglys jėgas ir viltį,
Kad tylioje palaukėj
Galėtų vėl sušvilpti.