Žinau, ko nori klausti, bet neklausk.
Diena  tokia, kad man nerūpi,
Ar kas iš būto žavesio belikę.
Paglostau savyje tautos paminklus
Ir atmintį, kurią turiu.
Štai plynė ta, o Viljamai Šekspyrai,
Kur „ Žalgiris“ kadaise liejo kraują -
Reikėjo pergalės
Ir net savęs nepagailėta:  
- Mirtie, atkąski mūsų tiek, kiek reikia
Ir dink ir čia, pajutusi sotumą.

Jogaila rožinį pakėlęs laiko,
O Vytautas atšiaurų kalaviją.  

Sakyki, prie kurio glaudiesi?
Ir rodyki, kaip tikrą savo sūnų:
\"Pažvelk, štai mano atžala jauna,
Geriausio žilo plauko puošmena ,
Gyva jaunystės mano dalelytė“

Aš nesakau, kad linksma man,
Palikus pergalę, į dangų žengti,
Bet prieinu prie Vytauto
Ir pirmą kartą jam sakau:
- Didysis.
O atsigręžęs padėkoju tam,
Kas mirtiną man kirto smūgį -
Pasaulyje reti stebuklai,
Kai netgi nežinai,
Kad nemirtingas.

Bet - stop! Aš, regis, paklydau savy
Ir tavo priekaištų jau neišvengsiu.
Žiūrėki, Viljamai, į mano blėstančias akis:
Kiek džiaugsmo ten!
Kiek nuostabos gražiausios!
Nėra gražuolės tos,
Kurios glėby
Tu šitiek palaimos sulauktum.
Tai kam tau klaust,
“Kur mano žavesio likučiai šiandien“?