Vėl vakaras, vėl kirsis karštos špagos,
Kiekviena skelbs, kad tiktai jos tiesa,
Įkandin kirčiui skris rėksmingas – vagys!
Nors špagą laikanti ranka taip pat juoda.

Kas slepiasi už dvikovų, kur taškos purvas,
Kur žalios „rūtos“ puošias lapais dilgėlių,
Kur žmogus piešiamas, ką tik išlindusiu iš urvo
Ir trokštančiu, ne duonos, ne šviesos, bet pinigų?

Pasklinda eterio bangom juodi šešėliai,
Namuose žmonės nakčiai veria langines
Ir klausos vėjo ūžesio, lojimo šuns, nustėrę,
Pamatę kriminalines – politines žinias.

Nebelsk, žmogau, jei tau bėda nutiko - liksi vienas
Lig ryto saulės, lig kitos, tikros dienos,
Kaimyną nuo kaimyno skiria tvirtos sienos,
Sukurtos baimės ir žiniasklaidos kreivos.

Ką ten pakrūmėj varvanti naminė, ji tik eleksyras,
Tikri nuodų kanalai – TV ekrane,
Jie užpila smala bet ką, net ir šaltinį tyrą,
Jei stambų honorarą pajaučia delne.

Vėl vakaras, vėl kirsis karštos špagos,
Vaidins, kad visa tai vardan tiesos,
Nors pilamas bus purvas, vienas melas,
Naiviam lietuviui ant padorios galvos.