Statyk
Statyk mane iki
nukris dangus ant gimstančių daigų.
Statyk žodžiu it bokštą,
kad vakarais įkopęs užsirakinčiau aušrą.
Statyk, nors molis nelipnus
ir mano rankos menkos, gal išlaikysiu
pamatų tvirtumą į save sukrėtęs.
Statyk, nakties tamsa tinkuodama mintis,
nors siena neišdžiūvus nuo raudos,
nuo melo ir neišėjęs pašalas iš jos –
vis vien tinkuok mane jei nori
iki galo...