blyškus švytėjimas
ant tavo veido
Vilniau
paglosto atmintį
ir ilgesį
iškvėpia
gal būt todėl
stipriau kas dieną
myliu
ir tavo bokštus
ir upes
ir lieptus

ramus alsavimas
prie kaklo
prieš nubundant
švelnus ir tyras
lyg sparnai
šilkiniai
jį negali paliesti
bet jis
gundo
išpaukti gatvėmis
su lapais
rudeniniais