Buvau pasimetęs, nes dvidešimt septintasis dievas atsisakė išklausyti mano dejonių. Mano likimas priklausė dėl rodos labai menko dalyko - užsikirtusio ginklo...
- Gelbėkit, gal kas nors turit atsarginį?!
Kreipiausi į draugus, kurie apkasuose laukė pasirodysiančių priešo energetinių katapultų. Žvalgai kol kas nieko gero nepažadėjo. Prietemoje slėpėsi grėsmė. Matyt, priešas laukė kol visiškai sutems.
Tuo tarpu man niekas nepagelbėjo. Ginklo operacinė sistema „pakibo“. Nepadėjo netgi antivirusinė programa. Kažkas patarė:
- Įjunk žiržiliatorių. Sako, veiksminga priemonė, atsikratant sistemos broko.
Netikėtumai kovos lauke labiausiai mane erzindavo. Jie užklupdavo tuo metu, kai labiausiai reikėjo svarbaus dalyko. Gal ir dabar kokie nors parazitai karaliavo ginklo viduriuose, neleisdami man ramiai pasiruošti kautynėms. Tiksliai nežinodamas gedimo priežasties vėl kviečiausi dievų pagalbos. Šį kartą eilėje stovėjau prie dvidešimt aštuntojo.
Šitas dievas tylėjo. Visai netrukus prabilo oponentų kontolensas. Banga bloškė įkaitusį orą. Aktyvus karas dar tik prasidėjo. Pasėkmės dar nebuvo aiškios.
Įjungtas žiržiliatorius pasipylė keiksmais, suskambusiais panašiai kaip magiški šamanų užkeikimai. Bet ir juos kovos įkarštyje vos ne vos girdėjau. Garsai visiškai neaidėjo, tik blankiai kaleno pro kurtinantį karo triukšmą. Tačiau ši pagalbinė priemonė man labai pagelbėjo. Jei viskas dar šiek tiek būtų užsitęsę, netrukus būčiau pavirtęs dar nesustingusiais šiltais drebučiais. Į apkasus sukrito kelios priešų granatos. Dvi iš jų išsiuntė tiesia linkme į skaistyklą porą mano pažįstamų. Aš atsipirkau tik keliomis mėlynėmis, sauja žemių burnoje ir į akis. Vis dėlto, dabar daugiau negu bet kada man reikėjo dvidešimt aštunto dievo pagalbos. Tačiau maldai laiko visiškai neliko. Už keliolikos metrų nuo manęs riedėjo grakšti priešų energetinė katapulta. Ją valdė koks nors bunkeryje pasislėpęs seržantas. Paskui kerėplą slinko būrelis pėstininkų. Šį kartą mano ginklas neužsikirto, tačiau iš jo naudos buvo mažai. Lazerio spindulys tik apibraižė masyvios mašinos dažus arba tik paliko ant jų žymų suodžių pėdsaką. Turėjau vieną granatą, bet tą akimirką, kai ruošiausi ištraukti žiedą, išsigandęs prileidau į kelnes... Šiluma pamažėl nusileido į batus. Netrukus užuodžiau savo nuosavų atliekų kvapą.
- O veln...
Net nespėjau žmoniškai nusikeikti, kai į veidą tvoskė pragariškas karštis. Akyse aptemo ir pasirodė, kad patekau penkiasdešimtojo dievo globon. Tiesioji gatvė link skaistyklos švytėjo akinančiu baltumu. Ir iš tiesų, pamaniau, kad mano gyvavimo minutės jau seniai suskaitytos, tačiau stebuklas, bet visgi greitai atsipeikėjau. Atplėšęs apsunkusius akių vokus pastebėjau, kad vis dar guliu apkasuose gausiai apipiltas žemėm. Netoli, tiesiog purve, kyšojo sulamdytas mano šaunaus ginklo vamzdis. Dabar, supratau, kad joks žiržiliatorius jam nepadės, o man - net ir visas tuntas dievų. Metalo ir plastiko draugužis daugiau niekada nebeiššaus. Nors ir apsidžiaugęs, kad visgi nesu miręs, o tiesioji link skaistyklos sugebėjo išgaruoti mane išmesdama tiesiog ten, kur ir buvo mano nevykęs kūnas, nebuvau linksmas. Priežastis - susvilę ir negyvi kovos draugų kūnai.
Aptikęs nesumaitotą kažkurio draugo ginklą, bejėgiškai puoliau čaižyti prariedėjusią kerėplą, nors ir žinojau, kad iš to bus labai menka nauda. Kovos linija pralaužta, kovotojų neliko. Priešas bunkeriuose neabejotinai džiūgauja: laimėta dar viena pergalė. O mums nepadėjo joks dievų rinkinys...
Trumpam nurimęs apsidairiau ir pasijutau tarsi negyvam Marso kanjone: pastebėjau vos porą gyvybės ženklus parodžiusius žmones. Vienas silpstančiu balsu prašėsi pagalbos. Tačiau sanitarai neskubėjo. Jų palapinę ką tik papuošė kaitri ugnis, kurią padovanojo priešų energetinė katapulta. Kerėpla teberiedėjo į mūsų teritorijos gilumą, nes jai lygių čia nebebuvo. Apie kokį nors ženklų pasipriešinimą nebuvo jokios kalbos.
Kuprinėje, nudžiugau, turėjau dar kelias granatas. Vienintelis būdas jų atsikratyti - prasmingai kur nors nusviesti. O vietą pasirinkau atidžiai ištyrinėjęs teritoriją. Už poros kilometrų dunksojo nekenčiamų išperų blindažas ir kiti įtvirtinimai. Tiesa, ta vieta buvo gerai paslėpta erdvės kreiptuvais, tačiau pasitelkus gerą navigatorių ir šešiolikto dievo galias, agresorių galėjau aptikti ir šį nuoširdžiausiai pasveikinti.
Šešioliktasis nenoriai kalbėjosi su manimi. Karo dūmuose tebeskendėjo neįgyvendintas troškimas.
Bet, vis dėlto, nepaisant mano ir visų mūsiškių pralaimėjimo, galėjau pasidžiaugti, kad ne tik likau nenusvilusiu užpakaliu, bet netrukus galėjau užsitarnauti aukštesnį rangą „Už drąsą, kovojant su nuožmiu priešu“, o gal netgi medalį „Už tėvynę“. Man pakako sumurmėti „Generolo palaikus“ ir atleidimo maldą - dėlionę „Vienišas hipervisatos karys“, tad netrukus galėjau vadovauti savo kariuomenei, kurioje buvo tik vienas sveikas, dar galintis kautis karys. Tai buvau aš...
Pirmasis planas, kuris šovė man į galvą, - nepasiduoti. Antras - atakuoti. Paskutinis - mirti už gimtąją planetą. Kadangi atsisveikinti su gyvybe nelabai tetroškau, tą mintį nugrūdau į paskutinę vietą. Dabar turėjau pasirūpinti sprogiomis granatomis, kurios laukė taikinių fronto užnugaryje.
Iki priešo blindažo dar tolokai. Visas purvinas ir sušalęs šliaužiau drėgna žole, laukdamas kol pagaliau sutems. Diena iš tiesų slinko į pabaigą, tačiau ne taip sparčiai, kaip tikėjausi. Viskas vyko lėtai tarsi kas specialiai temtų gumą. Tačiau kariuomenė mane išmokė pagrindinio dalyko - kantrybės. Ja apsišarvavęs vis kenčiau drėgmę vos susiturėjau nenusikeikęs, kai pagunda patriukšmauti be jokių abejonių dar liko.
Nesustojau. Navigatorius pypsėjo, informuodamas, kad judu teisinga kryptimi. Meldžiau šeštojo dievo, kad viskas pasisektų. Tačiau vietoj sėkmės susilaukiau kartaus nusivylimo. Įveikęs nedidelę kalvelę, buvau pastebėtas...
Pasirodo, kad gyvų mūsiškių liko daugiau. Matyt kažkoks avigalvis apkasuose pagalvojo, kad esu niekingas priešas, todėl pradėjo pleškinti savo lazeriniu skrudintuvu. Lazerio spinduliai šienavo šlapią žolę. Net ir drėgni lapai nuo kaitros netrukus užsiliepsnojo. Tiesą sakant liepsnos nebuvo daug. Labiau gąsdino tiršti dūmai, galintys greitai išduoti mane. Priešams to ir tereikėjo. Netrukus iš priekyje želiančių krūmokšnių išniro ratuota kontolensinė patrankėlė, pasirengusi ir manęs pagaminti drebučius. Štai tokia substancija visiškai nenorėjau tapti, netgi kaudamasis už gimtąją planetą. Man mirus medalis būtų visiškai nereikalingas. Jo įteikti nebūtų kam.
Iki krūmų dar labai toli ir tas mano nerangus šliaužimas pirmyn virto ištisa amžinybe. Patrankėlė su savo grėsmingais vamzdžiais nepermaldaujamai riedėjo manęs link. Greitai suvokiau, kad likimas, ko gero, visiškai nusigręžė nuo apsišlapinusio kareivos. Tomis akimirkomis man galėjo padėti tik visi dievai kartu sudėjus ir padauginus kvadratu. Tačiau tų šešiasdešimt ar dar daugiau maldų vienu metu tikrai nebūčiau pajėgęs sukalbėti, nes to padaryti, pasirodo, visiškai neįmanoma. Tiesa, kariuomenės šventikas Alaudaris ne kartą teigė, kad tik visos maldos, ištartos vienu metu, atneša sėkmę. Man to padaryti, netgi pasitelkus pačią moderniausią žiržiliatorių armiją, būtų nepavykę.
Supratęs, kad visi dievai mane senokai apleido, skubiai slinkau į šalį, tikėdamasis, kad metalinė ratuota mirtį nešanti kerėpla barškės tiesiai apkasų link, nekreipdama į tokią smulkmę, ropojančia žole. Tačiau atsitiko kitaip. Skubėdamas išvengti mirties, dar vis apšaudomas kažkokio buko saviškio ir tebedusinamas degančios žolės dūmų, neišvengiau prasto likimo. Kontolensas pagaliau pasiekė niekingą žmogystą. Aš tikėjausi netrukus virsti angliukais, kurie geriausiu atveju tiktų pilvo skausmams nuramdyti, kurie vargšą kankina sočiai persivalgius Kariuomenės dienos proga. Tačiau nutiko visiškai kitaip. Patranka neiššovė. Priešingai nei tikėjausi, šalta ir nemąstanti kerėpla prisiartino prie pat nerangaus mano kūno ir nematytais griebtuvais jį sučiupo.
Atlėgus skausmui vėl užuodžiau negerą kvapą. Buvo visai nelinksma, kai supratau, jog dar esu gyvas, tačiau pagrobtas nelaisvėn ir dar siaubingai dvokiantis. Sparčiai ir siaubingai kratomas savaeigio ginklo, artinausi prie erdvėkreipiais paslėpto blindažo. Pro netikėtai prasivėrusią žemėje angą mane įmetė kaip nereikšmingą atlieką. Žnektelėjęs ant šaltų tamsios patalpos grindų, pajutęs skausmą iš karto atsitokėjau. Nors ir suvokiau esąs menkas prieš galingą jėgą ir nežinomybę, laukusios manęs, supratau, kad dar galiu šį bei tą nuveikti. Nors lazerinis šautuvas ir buvo kažin kur prašapęs drauge su kuprine, tačiau apsidžiaugiau, kad turiu prie diržo prisegtas širdžiai mielas sprogiąsias granatėles, kurias prieš išlįsdamas iš apkasų suspėjau pasiimti. Tas puolimo priemones galėjau nuoširdžiai panaudoti...
Patalpa, kurioje atsidūriau, pasirodo esanti betoninė. Čia vietos buvo mažoka, tačiau netrukus galvoje sukirbėjo netikėtas sumanymas. Tad netrukus laukiau tos netikėtos akimirkos. Už šio sumanymo gimtį dėkojau trisdešimt ketvirtajam dievui, o už neprarastas granatas - septintam. Už tai, kad buvau vis dar gyvas, nors šiek tiek ir aplamdytas, himnus galėjau giedoti visiems likusiems dievams. Džiaugiausi, kad mano troškimai įgavo apčiuopiamus rezultatus. Bet visa kita dar laukė ateityje...
- Aūū, ar čia daugiau yra kas nors?
Atsakė man tik tyla. Tiesa, tą reiškinį tik iš dalies buvo galima pavadinti ramybe, nes už sienų išgirdau šūvius ir dunksėjimą. Matyt kažkur vėl prabilo energetinės katapultos ar dar kokios nors pragaro mašinos, kurioms dievų galia menkai teįtakojo.
Patalpa, kurioje atsidūriau, pasirodo esanti vos trijų metrų ilgio ir tiek pat pločio. Langų, žinoma nepastebėjau. Tamsu nors į akį durk. Bet nepaisant to, kad sėdėjau tamsioje it juodas tušas aplinkoje, skubiai pasiruošiau savo metalines gelbėtojas. Taip pavadinau tas kelias granatas, kurių priešai nesusiprotėjo atimti ar bent neutralizuoti. Pačiupinėjęs įsitikinau, kad viskas vietoje ir yra nesugadinta. Reikėjo palaukti pirmųjų lankytojų, iš kurių nieko šilto nesitikėjau.
Netrukus jie pasirodė. Iš pradžių sudunksėjo rakinamos tamsiosios metalinės durys, gailiai sugirgždėjo, matyt, retai varstomi vyriai. Nelaukdamas kol pamatysiu atėjusiojo veidą į tarpdurį nusviedžiau paruoštą granatą, o pats pasislėpiau už durų, kurios mano laimei buvo atvertos į kameros pusę, tad galėjau apsisaugoti nuo skeveldrų. Pastarosios nuoširdžiai pasveikino svečią. Tiesą pasakius, kariūnas, kurio rango nenustačiau, net nespėjo tinkamai sureaguoti. Driokstelėjus sprogimui spėjau pastebėti tik išsidraikiusias žarnas ir kitus nemielai atrodančius organus. Pastebėjau, kad dalį šio sargybinio kūno sudarė metalinės konstrukcijos. Nuo šio net prietemoje pastebėto vaizdo nedelsiant apsivėmiau, nors ir sužinojau, kad tai ne žmogus. Tačiau net ir prastai jausdamasis turėjau kuo skubiau iš čia nešdintis, juolab, kad pabėgimas - vienintelis būdas išlikti gyvu. Nelaukdamas kol čion atlėks gerą nežadantys pakalikai, skubiai susiorientavau: Koridorius vedė tik į vieną pusę. Už jo posūkio patalpos gale žaliavo parūdijusios durys, kurios beregint atsilapojo. Į mane žvelgė keturios poros juodmarškinių akių ir tarsi plėšrūnai alkanų ginklų vamzdžiai. Kadangi koridoriuje pastebėjau keletą dėžių, matyt, prikrautų amunicijos, pasinaudojau ir tokia pavojinga priedanga, paskui čiupau dar vieną granatą...
Išgirdau metalinį garsą. Tačiau sprogimo laukimas atrodė lyg amžinybė, varanti tiesiog iš proto. O priešai, pasirodo, nebuvo žiopli. Jiems padėjo keturiasdešimt penktasis su trečiojo pagalba. Juodmarškiniai pamėgino nešdintis atgal, suskubo užtrenkti sunkias duris ir už šių pasislėpti. Bet tuomet, kai kareivos pamėgino sukrusti, koridoriuje driokstelėjo kurtinantis sprogimas. Kurį laiką aš visiškai nieko negirdėjau, nes ausyse spengė, tarsi būčiau atsidūręs visų dievų katedros varpe. Padoriai negirdėdamas pamačiau šrapnelio paženklintas storas betonines sienas. Iš tolumoje, prie laukujų durų stovėjusios dėžės neliko visiškai nieko: lentų ir kažkokios medicininės įrangos likučiai išblaškyti po visą patalpą. Tik netikėto stebuklo dėka išlikau gyvas ir netgi nesužalotas. Galėjau būti dėkingas pulkininkui Razenui, kuris vos tik apsireiškęs kareivinėse visam mūsų būriui liepdavo kartoti maldą septynioliktajam... Iškalta malda man sėkmingai padėjo.
Rutina. Maldos visiems dievams... Bet šį kartą net melstis neturėjau jokių galimybių, nes į ausis trenkė čaiži pavojų skelbianti sirena. Jau girdėjau artėjančių kareivų žingsnius. Paskubomis apieškojau lavonus ir pasičiupau aptiktus pistoletus su visa amunicija bei vieną apysveikį automatinį lazerinį šautuvą. Žiržiliatorius irgi praverstų, tačiau jį kažkur spėjau pamesti - savo kišenėse nieko panašaus neaptikau. Norėjau riebiai nusikeikti, tačiau lygiai taip pat sėkmingai nurimau.
Po sprogimo nebuvo jokios patogios priedangos: dėžės ir durys sumaitotos. Galėjau pasikliauti tik koridoriaus posūkiu. Siena čia tvirta, patikima, o iš užnugario, atrodo, niekas neturėtų pulti, nes ten būta vos vienų durų, kurios atlapos ir skylėtos, nuo patirto sprogmens smūgio, vis dar varganai „kvietė“ atgal į kamerą iš kurios man neseniai pavyko ištrūkti.
Įvertinęs situaciją, skubiai užsitaisiau ginklus. Betikrinant energetinę šautuvo apkabą pastebėjau link manęs siaura koridoriaus rankove skubantį priešą. Tai buvo suprakaitavęs apkūnaus pavidalo nežinomasis. Jis nieko gero nežadėjo, juolab, kad rankoj blizgėjo kompaktiškas septintos generacijos ugniasvaidis. Tai buvo siurprizas, skirtas man...
Aplinka, kurioje atsidūriau, nebuvo virtuali šaudyklė, nors ir panaši į CS 18, kurią nuoširdžiai žaidžiau vaikystėje.
Nedelsiau. Iššoviau pirmas. Taikinys pasitaikė vikrus ir ne kvailas. Jis pasinaudojo priedanga, už kurios išgelbėjo savo kailį. Užtaisas susmigo į staktą, kurią sutrupino. O kareiva, ketinęs pulti mane, atsidūręs lauke sėkmingai pasislėpė.
- Tikros chamikadzės, - nusikeikiau ir pradėjau regzti vieną neblogą prasiveržimo planą. Sumanymui netgi pavadinimą sukurpiau: „Kūlverstukas“. Pasiruošęs savo varganus ginklus ir išmeldęs septyniolikto dievo pagalbos, suskubau durų link.
Pro durų stačiakampę gerai įžiūrėjau miško masyvą. Supratau, kad medžiai gali tapti man puikia priedanga. Be to, savo peršiančiomis akimis regėjau keletą pieva besirangančių griovių linijų. Jie, džiaugiausi, puikiai pasitarnaus gelbstint mano kailį.
Iš anapus nugirdau apygirtį priešų raginimą mane pasiduoti. Mintyse jiems ištariau, kad atsipalaiduotų ir apie dar vieną belaisvį gali tik pasvajoti.
Neketindamas mirti (kažin ar kuris nors karys nori kariaudamas užversti kanopas, jei yra galimybė išsaugoti savo pavidalą) atslinkau iki sutrupintos durų staktos ir kūliais nusiritau iki artimiausiojo kanalo. Iš paskos pasipylė šūviai, tačiau dar vieno dievo dėka nė vienas užtaisas nekliudė jokios mano kūno vietos. Kol kas moterys galės mane matyti sveiką. Tie keli įdrėskimai, įgyti anksčiau, iki bet kokių artimiausių vestuvių būtinai sugis.
Lauke besislepiančios chamikadzės (chamų ir kamikadzių mišrūnai) lindo iš tolumoje dunksančių barakų. Akivaizdu, kad jie prisikvietė būrelį draugų - fronto užnugaryje snaudžiančių smogikų. Aš žinojau, kad nė už ką nepasiduosiu. Skubiai įšokęs į išraustą griovį, kuriame iki kelių tekėjo kažin kokios išmatos, ėmiau irtis tolyn nuo šios nesvetingos vietos. Irdamasis labai stebėjausi kodėl šie žmogystos gyvena uostydami štai tokią smarvę. Išvėmęs viską, kas dar buvo užsilikę skrandyje, pradėjau maldą keturiasdešimt antram. Bet pastarasis nė klausyti nenorėjo. Mane apėmė spazmai. Norėjau dar kartą išsivemti, tačiau viduje nieko nebeturėjau. Šiaip ne taip suturėjęs savo neišvemtus vidurius, susilenkęs bridau tolyn. Susilenkęs, vos ne dvigubas pasiekiau griovio galą. Jo gale giliai išrausta ertmė. Supratau: ši kanalizacija kažkur veda. O nuvesti gali tik į gyvenamus pastatus. Trauktis į tą vietą, kur neseniai žuvo mūsiškiai, nebemačiau prasmės. Klampoti į kamerą taipogi nenorėjau. Pasimeldęs dvyliktam dievui, tikėdamas, kad jis padės išvilkti mane iš tos beviltiškos kebeknės, įlindau į platų vamzdį. Lauke gausiai šaudė. Priešai artinosi prie manęs, tad man tereikėjo pasislėpti tamsoje. Žinojau, kad priešų kariams ne motais, kad griovyje išmatos ir atliekos. Keletą drąsuolių brido manęs link. Vienas spustelėjo ginklo mygtukus. Kaitri ugnis nutvilkė mano veidą, o sulipę dvokiantys plaukai nejučia susvilo. Atsitraukdamas šaudžiau kur papuola, nes tiksliai nusitaikyti į puolančius nebuvo galimybės. Akys vis dar peršėjo ir ašarojo.
- Pasiduok, niekše, - paragino pirmasis.
- Mesk ginklus Artadrano soldatone, - porino antras.
- Išeik lauk. Tik tada mes pasigailėsim, - nerimo trečias.
Aš nenorėjau tapti rėčiu. Įvertinęs susidariusią padėtį atsargiai sėlinau pirmyn, kur nieko nemačiau, bet galėjau rankomis ir kojomis patikrinti kliūtis ir nustatyti kelią...
Įvykiai susiklostė kitaip. Mano bėgimas nutrūko kritimu. Nė pats neįtariau, kad visos atliekos gali tekėti gilyn. Aš, nelauktai paslydęs, pradėjau čiuožti slidžiu ir gličiu paviršiumi nuožulnia trajektorija, keliasdešimt kilometrų per valandą greičiu. Paskui šleptelėjau į kažką liūliuojantį ir dar labiau smirdintį. Maniau, kad nuskęsiu prigėręs ekskrementų. Įveikęs baimę pradėjau melsti paskutiniajam dievui, kuris buvo atsakingas už nuotekas ir kiekvieno žmogaus gyvybę. Tačiau maldų žodžiai strigo. Galų gale užmiršau ko pats norėjau. Kai pasiekiau tvirtesnį pagrindą, turėjau pasisaugoti kito pavojaus. Pasirodo buvau didžiulio suploto cilindro viduje. Viršuje švietė blausi švieselė - tai buvo anga į išorę - iš ten atšliaužiau žemyn. Šio savotiško rezervuaro šonuose įžiūrėjau bent pora duris primenančių angų, kurios pasitaikė užvertos ir dargi užrakintos keistokomis spynomis.
Nelaukiau. Vikriai užsiropščiau ant siauros krantinės.
Ten atsivėrė iš tiesų nuostabus vaizdas. Pastebėtos durys netikėtai atsilapojo. Į mane sužiuro solidžių ginklų vamzdžiai.
- Nešaut į jį! – subliuvo kažkoks negirdėtas priešas.
- Klausom papulkininki.
Aš mėginau pasitraukti atgal, bet buvau sučiuptas vikriųjų rankų.

- Stop! Stop! Stop!
Prakutau tarsi trūkus sapnui. Atvožiau apsunkusius akių vokus ir toli gražu ne iš karto supratau ką veikęs. Buvau nuogas, jaučiau vėsą. Kažkodėl pajutau šokęs nepaliaujamą striptizą...
- Tavo laikas baigėsi, - miglotai paaiškino žmogysta, kurio nemačiau.
Papurčiau galvą ir pamėginau sugrįžti į karą, kur viską lemia dievai.
- Kas man atsitiko?
- Tai tavo gimtadieninė dovana, kuri pasibaigė.
- Pasibaigė? Kas čia vyksta? - mėginau kuo skubiau viską sužinoti.
Ir nustebau išgirdęs:
- Tavo žmona įtaisė šią dovanėlę jūsų keturiasdešimtmečio proga. Argi ne šiandien tikroji diena?
Pripažinau tiesą. Tik niekaip nesupratau kodėlgi striptizas, jei puikiai prisiminiau, kad dalyvavau kare ir šokti, o juolab erotinį šokį net nebūtų šovę man į galvą.
Bet netrukus man paaiškino:
- Jūs naudojotės „Trigubas pasaulis“ bendrovės paslaugomis, kurios laiku apmokėtos.
- Bet kuriam galui tas striptizas? Aš jo gi neprisimenu, tik paskutinę akimirką supratau šokęs.
- Šokį namuose stebėjo jūsų žmona. Tikrai gražus vaizdas buvo, pone. Bet čia dar ne viskas. Kadangi jūs netikėtai laimėjote „Dvigubojo“ akciją, - skiriame papildomą dovanėlę pavadinimu „Ežero pakrantėje“. Tai viso labo tik valandos trukmės malonumas.
- O kas tai?
- Turistinė kelionė į praeitį.
Sutikau. Kažkodėl visai nenorėjau likti nuogas patalpoje, kurioje nemačiau pašnekovo. Nusprendžiau: verčiau į gamtą.

Kai viskas buvo paruošta ir paslaptingi aparatai pradėjo gausti, nuoširdžiai meldžiausi aštuonioliktajam. Staiga malda nutrūko, anksčiau regėtas vaizdas suraibuliavo, pasipylė kibirkštys ir galop viskas išsilydė. Vietoj jo į akis tvoskė ryški panorama. Gulėjau brūzgyne. Laukymėje ramiai savo aukos tykojo tiranozauras. Ta auka turėjau būti aš. Troškau grįžti atgal iš kur atsidūręs, bet kažkas įvyko. Vaizdas ir įvykiai ėmė kartotis non stop ritmu. Net ir neturėdamas laikrodžio supratau galįs pamatuoti laiką. Viso labo tik trys minutės iki pabaisos skrandžio.
Praslinko visa valanda, jei ne daugiau. Bet niekas nesikeitė. Tie ponai prie pultų nesistengė padaryti, kad mano kančia pasibaigtų. Tiranozauras užpuolė, paskui vėl kartojosi sėlinimo atkarpa tarsi kokiame filme. Po to vėl ir vėl. Likau čia tarytum užsuktas amžiams. Į apytamsį kambarį taip ir nesugrįžau. O gal mane išgelbės šimtas tryliktasis dievas? Pamenu, kad kažkas sakė...

2008 11 23 - 2010 10 04 m. Telšiai