KRATERIO PAŠONĖ. ŽEMO PAVOJINGUMO LYGIO REGIONAS. SRITIS Nr. 3

Už erozijos apgraužtos uolos pasislėpė pilkšvai rudas keturratis visureigis, ginkluotas laibu „Raptoriumi“. Iš atviro bokštelio pasirodė skafandru vilkintis kareivis, žiūronu tyrinėjantis prieigas. Netrukus vėl užriaumojo variklis ir kovinis visureigis, šoktelėjęs atgal, prisišliejo prie uolos. Nurimus triukšmui, tylą praplėšė balsas:
- Eltonai, tu nieko neįžiūri?
- Kur? - įsispitrijo į tamsą bokštelyje budintis stebėtojas.
- Dešinėje, du laipsniai į šoną. Filipado pusėn. Ten, ties horizontu. Nuo Kraterio į lygumą nusileido pora neaiškių formų. Patikrink.
Budėtojas įsistebeilijo nurodyton pusėn. Nusikeikė ir tik po to suprato, kad būtina perduoti naujieną:
- Taip, pastebėjau. Ten tikriausiai tik debesų šešėliai.
- O man, atrodo, ten patys tikriausi psichodemai, - atsiliepė nematomas operatorius.
- Nejuokauk, Džimi. Juk tie išperos anapus Regiono ir Kraterio niekada nėra pasirodę. Tik antrasis ir penktasis sektoriai – kas kita. Ar skaitai raportus? Tikriausiai grįžęs vis su mergužėlėmis smaginiesi? – nusijuokė Eltonas.
Paskui nurimęs pridūrė:
- Antrame ir penktame driekiasi jų trasos, o kad tie susnos praslinktų Pontijaus perėja, kur daugybė kliūčių, visai neįtikėtina. Čia jau tris metus nieko nebuvau matęs. Pasistenk nusiraminti...
- Patylėk. Verčiau ruošk tą savo prikaistuvį. Esant reikalui, jiems pakaitinsim šiknas, jeigu tai iš tiesų tavo laukiami sveteliai.
- Žiūrėk, kad tie zorgai tau nenurėžtų pempės, - pašmaikštavo pasislėpęs operatorius, kuris po keliolikos sekundžių surimtėjo:
- Jungiu radarą. Lįsk į vidų . Uždarysiu liuką.
Nesulaukęs porininko atsakymo jis šiek tiek susinervino:
- Skubiau. Vienas maita slenka tiesiai į mus. Kito dar nematau. Sutvarkyk, po velnių tą apsauginį dangtį!
Visureigis vėl užriaumojo. Bokštelyje stovėjęs kareivis pasislėpė už šarvuoto liuko. Iš mašinos liko kyšoti tik lazerinė patranka. Jos liesas vamzdis nukrypo į vakaru ir grėsme pakvipusį kraštovaizdį.
Prietemoje pasislėpdama pleveno viena su aplinka susiliejanti forma. Netrukus išniro ir antra. Abu siluetai artinosi prie kovinės mašinos, kurioje du žmonės laukė kas vyks vėliau. Tai nebuvo ramus stebėjimas. Negras Džimis Ronas ir migras Eltonas Džaras tykojo psichodemų, kurių vengė net patys drąsiausi regionieriai, ginkluoti naujausiais „Forto“ tipo ratmonsteriais ir globojami akylų auklių regionų avanpostuose. Čia, netoli Pietinio Kraterio šlaito, apylinkes tyrinėjantys žvalgai, atliekantys eilinę Pontijaus perėjos „vizitaciją“, nebeketino juokauti. Ypač, kai už šarvuočio sienų jau kažkas šnarėjo. Mašiną vairavęs operatorius Džimis nebeištvėrė nesurikęs:
- Įjunk fizinę apsaugą!
Kolega kiek įsižeidė, manydamas, kad Ronas jį laiko nevykėliu.
- Ji seniai parengtyje.
- Tuomet ištirk aplinką. Periskopu.
Budėtojas nuleido įtaiso rankenėlę ir arčiau pritraukė okuliarą:
- Zonduoju. Tik ten nieko nesimato. Ekranas tuščias. Aplink visiškai ramu. Gali patikrinti garsą...
- Tai kas, tavo manymu, ten už sienų čeža? Gal tinginiaudamas viršuje mašinytę apraizgei kokiomis nors vielytėmis, kurios dabar šnara vėjyje?
Toks porininko humoras Eltonui visiškai nepatiko. Nors ir neatrodė labai pavojinga situacija, tačiau budėtojas kolegos juokus priėmė vos ne kaip įžeidimą.
- Niekus mali, Džimi. Siūlau negadinti mikrofono, o dar kartą įsiklausyti. Gal ko nenugirdai?
Ronas sėdėjo susiraukęs ir įsmeigęs žvilgsnį į mirguliuojantį priekinį pultkameros prietaisų skydą. Jis susierzino, pastebėjęs, kad jo neklauso joks stebėjimo monitorius. Ekranai mirguliavo neberodydami jokio kraštovaizdžio.
- Mano prietaisai byloja energijos nuotėkį, - nusiraminęs ištarė operatorius. – Įjunk mano kanalą. Vaizdą. Tuomet ir pats pamatysi kokį margutį man rodo prakeikti monitoriai.
Jo partneris pakluso įsakymui. Eltonas sumaigė reikiamus mygtukus, o pats patogiai įsitaisė ankštame budėtojo „krepšyje“. Mažame vaizdinio ryšio ekranėlyje išryškėjo iškraipytas kolegos veidas. Jį darkė bėgantys dryžiai.
- Dabar ką nors matai?
- Nereikia aiškinti, - prabilo Eltas. – Kažkas fonuoja. Tokį nešvarų vaizda galiu paaiškinti tik tuo, kad, kad mus apgaubė vadinamasis Tenerio rūkas. Gal klauseisi kapitono Braitono paskaitų?
- Tenerio? Kuo čia dėta ta specifinė radiacija? Juk garsinis ryšys tiesiog puikus. Geriau pats pareguliuok dažnius. Prisimink Periferijoje gaminamus telikus. Tose dėžėse tenka reguliuoti ne tik garsą, bet ir vaizdą.
Eltonas prabilo šiek tiek įsižeidęs.
- Šitas šarvuotis – ne vaizdus transliuojanti dėžė, Džimi. Viską reguliuoja automatinė reguliavimo sistema.
- Tuomet patikrink ar centrinis blokas sveikas, - įpyko porininkas.
- Dabar?! – įširdo Džaras. – Juk mes dabar ne remonto doke. Patikrai galiu sugaišti marias laiko. O jo tikrai tiek neturime. Gal prisimeni, kada turime grįžti?
- Liko keturios standartinės valandos. Po dviejų atsivers išorės ryšio kanalas.
Tą akimirką mašiną kažkas sudrebino. Už sienų sudžeržgė metalas. Abiejuose tik siauru šliuzu sujungtose kabinose vos neužgesdamos sumirgėjo prietaisų lemputės. Džaras ir Renis suprato, kad beprasmiai ginčiai nieko nepakeis. Anapus šarvų kažkas tikrai buvo. Tik nefunkcionuojanti išorinė paieškos sistema šito neatspindėjo. Eltas pamėgino prisitraukti arčiau periskopo kaklą, tačiau prietaisas, paaiškėjo, visiškai nieko neberodė. Nesimatė net fosforuojančių apdūlijusių uolų ir pilkos plynės kairėje.
- Regis, periskopo vamzdis užkištas...
Eltonas Džaras palengva pastūmė neveiksmingą periskopo vamzdį, o kita ranka siekė šiluminio pistoleto rankenos. Tačiau ginklą tvirtai laikė kažkieno šalti gniaužtai. Budėtojas visiškai pasimetęs suriko:
- Čia tavo išdaigos Dži..?!
- Ką čia mali? Aš nieko nepadariau. Dabar ir pats nieko nematau!
Eltas džaras norėjo nusišluostyti varvantį prakaitą nuo kaktos ir iš lėto mėgino atsigręžti.
Iš sienos žvelgė gumbuotas ir murzinai pilkas, šiek tiek apšviestas žvalgo šalmo lempos, veidas.
Be jokios abejonės tai nebuvo žmogus. Joks ardorietis nemokėtų be jokio garso įsmukti kiaurai per tvirčiausio lydinio šarvą. Žalsvai švytinčios padaro akys, kampuoti ir šalti jo veido bruožai ir tiesiog iš sienos išlindusi žmogaus ginklą laikanti balkšvais syvais aptekusi pabaisos letena bylojo, jog tai yra pats tikriausias zorgas.
Iki šiol budėtojas psichodemus regėjo tik blausiose hologramose ir Eriko Braito susuktuose filmuose, o šitaip padidinto ir ryškaus reginio neteko dar niekad pamatyti...
Tik dabar...
Padaras neatrodė sustingęs. Jis palengva įsmuko vidun. Net galingas ir bet kokiam slėgiui atsparus metalo lydinys neatlaikė iš pažiūros tokios menkos ir netvirtos zorgo krūtinės, kurią dengė žuvies žvynus primenantys pilkšvai melsvos plokštelės, spaudimo. Regionierius nespėjo pasitraukti išėjimo šliuzo link, kai šiurpusis Kraterio gyventojas užčiuopė savo nagais žmogaus skafandro kvėpavimo vamzdelį...
Iš garsiakalbio tą akimirką nuaidėjo:
- Eltai? Kur tu? Kas tau, šikniau, atsitiko? Atsiliepk, ar mikrofoną būsi prarijęs...
Tačiau partneris visiškai nieko nebegirdėjo.