Kur man paslėpt tave nuo pikto, šalto keršto,
Tamsios minios sviest parengtų grumstų?
Tavęs mums pakartot istorija daugiau neleistų
Ir liktų Baltų žemėj vėl šimtmečiais gūdu.

Kodėl likai kalta nors skelbi šviesą,
Atvėrei žmogui jo svajotąsias duris
Pažint pasaulį, pažinti tikrą tiesą,
Nuspręst, kur šunkelis, kur kelio vidurys?

Apkaltinta dėl visko - kad mūsų vis mažiau,
Kad darbo dažnos rankos nebeturi
Ir  skurdas pažvelgia į žmogų vis dažniau,
Kada kiti dvarus prie ežerų įkūrė.

Kai tyčiojas politikos „elito“ auksaburnis,
Grūmojimų kruša ir vėl ant tavęs krinta.
Ką ten gyvi, net mirusį palaidojam į purvą,
Numojam į vaikystę nuskriaustą, sumintą.

Žinau, tu nekalta, tai mes tartum pakvaitę,
Pasidavėm aistrom, pykčiu viens kitą laistom,
Tėvų ir savo svajones į pinigus iškeitę,
Kartu lyg iškeitėm tave – Tėvynės Laisvę.

Kur man paslėpt tave nuo pikto, šalto keršto,
Kol tinkamai suprast, įvertinti išmoksim,
Kad nors vaikai, na kada nors ištartų –
Už Lietuvą, už Laisvę mes taip pat kovosim.