Langinės į rudenį ir vienas puodelis arbatos,
Kur mėtų lapelių laivai nuskandinti dar matos.
Atvėsusi gaiva jų šaltmėtinė. Gurkšnis paskutinis
burnoj sutirpsta nuo delnų žemėlapių ištrynęs
tvinksintį švelnumą, kuomet trapiausio jausmo kūną
dar piešėme abu iš liepžiedžių medaus saldumo,
iš laumžirgio sparno virpėjimo blizgėje saulės,
iš akių ežerų, kur rytai vos pažadinti maudės,
iš krislo skaidrumo, po sumerktom blakstienom,
iš daugybės žingsnių į ritmą, nupėdavusių dieną...
Šį tapyti neužbaigtą tobulą kūną iš drobės
Rudens lietūs aplankė. Spalvas po saujelę išvogę,
Ant langinių vėjuotais šuorais sugirkši:
– Jau mirei, tai kodėl vėl ir vėl drobėj miršti?