Ankstų rytą saulės spinduliai paglostė užmerktas Lauros akis ir ji pabudo. Merginos nosį pasiekė iš virtuvės sklindantis vanilės kvapas – mama kepė pyragą. Anksčiau Laura labai mėgo šį kvapą, bet dabar ją pykino ir nuo vanilės, ir nuo daugelio kitų kvapų. Vakar jai pasidarė bloga, vos užuodus mamos kepamus kotletus.
Laura įsikniaubė į pagalvę, tačiau jai darėsi vis blogiau. Priežastis buvo aiški ir Laurą labai neramino - mergina laukėsi savo mylimojo Laurio kūdikio. Šiandien Lauris atvažiuos ir Laura jam tai praneš. Mergina labai bijojo, nes nežinojo, kokia bus jo reakcija. Anksčiau vaikinas buvo minėjęs, kad nenori turėti vaikų, nes planuoja studijuoti, siekti karjeros, galbūt net išvykti į užsienį.
Su Lauriu jie draugavo jau dvejus metus, susitikdavo dažniausiai savaitgaliais, nes vaikinas gyveno mieste, o ji kaime, kuriame jie ir susipažino, kai Lauris čia atliko praktiką, mokydamasis antrajame universiteto kurse. Laura puikiai įsiminė kiekvieną jų pirmo susitikimo kaimo šokiuose akimirką. Ji su draugėmis stovėjo netoli šokių salės durų, kai į ją įėjo būrelis dar nematytų jaunuolių. Lauris tarp jų atrodė tikras milžinas: aukštas, stambus. Jų akys susitiko... Ko gero, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Abu ilgai juokėsi, kai pasakė vienas kitam savo vardus - Laura ir Lauris. Jie buvo tarsi sutverti vienas kitam, jų net pomėgiai buvo panašūs ir abiems labiausiai patiko raudona spalva. Abu svajojo skristi oro balionu. Pernai Lauris Laurai padovanojo šį skrydį jos aštuonioliktojo gimtadienio proga - nusivežė merginą į sostinę. Jie pakilo aukštai, virš gluosnių viršūnių, jausmas buvo toks svaiginantis ir su niekuo nepalyginamas, kad Laurai pašiurpo oda ir apsisuko galva. Ji glaudėsi prie mylimojo ir buvo labai labai laiminga...
Prabudusi iš svajonių, mergina pradėjo ruoštis į stotį sutikti Laurio, turėjusio atvykti pirmuoju autobusu. Ji labai jaudinosi, Lauris iš karto tai pastebėjo.
- Kas nutiko, šiandien tu kažkokia keista, kaip nesava.
Laura drebančiu balsu pasakė mylimajam naujieną apie judviejų kūdikį. Jaunuolis labai susinervino:
- Kaip tai galėjo nutikti? Tu juk man sakei, kad geri kontraceptines tabletes...
- Aš gėriau, bet prieš porą mėnesių, kai baigėsi tabletės, o gydytoja sirgo, neturėjau recepto. Tris dienas teko praleisti, dėl to, matyt, taip ir atsitiko... Nepyk, Lauri, esu pasimetusi, nežinau, ką daryti...
Vaikino nuosprendis buvo vienareikšmis – Laura privalo pasidaryti abortą. Kitaip jis ją paliks ir vaiko vis tiek nepripažins.
- Aš dar negaliu ir nenoriu įsipareigoti, esu tam per jaunas, be to, studijuoju. Turėsime mes tų vaikų, - ramino ir glaudė prie krūtinės verkiančią merginą.
Po savaitės miestelio ligoninėje Laura pasidarė abortą. Tačiau dėl jo metu kilusių komplikacijų merginą teko skubiai operuoti. O išeidama iš ligoninės, Laura išgirdo baisų dalyką – ji niekada nebegalės turėti vaikų...
Laurio ši žinia, atrodė, visiškai neišgąsdino. Jis visaip bandė pakelti Laurai nuotaiką kalbomis, kad vaikai tik apsunkina gyvenimą ir šimtą kartų geriau yra gyventi be jų. Lauris net nusivežė merginą savaitgaliui prie jūros, kur abu labai romantiškai praleido laiką. Jaunuolis nubarstė jų lovą rožių žiedlapiais ir žadėjo Laurai amžinąją meilę...
Pamažu skausmas iš Lauros širdies pasitraukė, ji vėl buvo laiminga, mylėjo ir jautėsi mylima.
Jei tik mergina būtų žinojusi, kad Lauris su ja nebuvo nuoširdus, kaip koks lapinas apgaudinėjo ją.
Mieste vaikinas turėjo sužadėtinę ir net slapta ruošėsi vestuvėms, o savaitgalius leisdavo kaime, su Laura, sužadėtinei meluodamas, kad lanko sergančius senelius. Tačiau atėjo diena, kai viskas išaiškėjo.
Vieną rytą Lauris neatvažiavo. Sunerimusi Laura jam paskambino iš autobusų stoties.
- Mielasis, kas nutiko, nesulaukiau tavęs, ar tu sveikas, ar viskas gerai?
- Atleisk, Laura, bet šiandien aš neatvažiuosiu... Niekada nebeatvažiuosiu, - jaunuolio balsas buvo kažkoks duslus ir labai svetimas.
- Kodėl, mylimasis? Kas nutiko? Gal tu jau nebemyli manęs?
- Myliu, bet... Matai, gyvenimas ne visada būna toks, kokio mes norėtumėm. Neišdrįsau tau to pasakyti, nenorėjau įskaudinti, bet...tu turi žinoti, kad šiandien - mano vestuvės.
- Ves... vestuvės?... Kokios dar vestuvės? Tu turbūt... juokauji? – Lauros balsas drebėjo, ji nesuprato, apie ką kalba Lauris.
- Taip, mano vestuvės. Aš vedu Dianą, savo kurso draugę. Jos tėvai yra labai geri draugai su mano tėvais ir pritaria mūsų vestuvėms, jiems tai yra tarsi būtinoji programa, kurią mes turime įvykdyti. Dianos tėvas įdarbins mane savo įmonėje, jau nupirko mums butą. Be to, Diana laukiasi mano vaiko, po dviejų mėnesių mes tapsime tėvais. Nepyk, aš negalėjau pasielgti kitaip. Tu vis tiek niekada negalėtum turėti vaikų, taigi mūsų santuoka būtų lyg ir be ateities...
Tolesnių vaikino žodžių Laura nebegirdėjo. Akyse aptemo, o ausyse tarsi būgnas kalė Laurio ištarti žodžiai: „vestuvės“, „ji laukiasi mano vaiko“, „tu vis tiek negalėsi turėti vaikų“...
Tą akimirką Lauros gyvenimas visiškai sugriuvo. Ji aukojosi dėl mylimo žmogaus ateities ir tapo auka. Linkstančiom kojom, kelio nematydama pro ašaras, ji patraukė link plento. Įžengė į jį prieš pat atvažiuojantį sunkvežimį, kurio stabdžių cypimo jau neišgirdo.
Asfaltas nusidažė raudona spalva...