neišsigąski kad viešpats žiūri pro langą ir beldžia
mes tiktai vandeniu prausiam pūliuojančią odą -
daugiau nieko blogo nedarom.

kai atslinks naktis
aš drėgnų gyvių prileisiu į lovą
apvyniosiu paklodėm
ir pasimelsiu kad švytėjimu
nenustelbtų vienatvės.

tuo tarpu kai dulkės nugulsta ant plaučių
paknopstom atlekia dievas
ir viską baimėmis atmiešia,

tai atleidžia tarpą tarp mudviejų kūnų
į kurį mėtėm akmenis
ir spjaudėm krauju pakaitom.

dabar lieka tik sugroti natas
kurios muilu užrašytos ant lango
pasilikti tarp kūjo ir priekalo
kai pulsuojančios nuodėmės
tarpuvartėj mėtos.