Pasakyki, žvejy, ar tu miegi suglebusią naktį,
Kai žuvies skausmo šauksmas plevena kraujuotoj aky
Ir bejėgis sliekelis nenori tik gimęs nuskęsti,
O suglumusios upės kartojas dangaus liūdesy?

Kas esi? Gal maniakas , filmuojąs visas žuvžudystes?
Ar ramus egoistas, kuriam nesvarbu, kas jo masalu šoks?
Aš bijau tokio jausmo – laukimo, kad kitas suklystų
Nepataisomą kartą – ir vien tik todėl, kad kitoks.

Kad jis tinkamas stalui papuošti per iškilmių šventę,
Kad jis gimė laimikiu – tik žvejo nakties pramoga –
Bet kodėl gi žmogus tokį magišką žodį „ gyventi“
Prijaukino tik sau ir augina tik patį save.