Ten, kur saulė į debesį skyla, paties horizonto
Riboje tirpsta dienos ir dainos, peizažo likučiai.
Ir tokia apveidi visata  nutapyta tikriausiai Rembranto
Ramumu duoda atkirtį siautusiai nerimo liūčiai,

Ir iš pat pamatų suvirpėjęs pasaulis nutyla,
Žvaigždės kertas į langus, lyg būtų po akmenį mesta
Tik žiojėja danguj po nuauksintą spindinčią skylę,
Ir tokiais vakarais palieki bent truputį taikesnis,

Nes kažkas viduje (gal net Jis) bus paskelbęs paliaubas,
Laiką mirusiems laidot, žaizdoms nusiplauti ir sėti,
Kad kitoj kovoje dar žinotum - tas kraštas, kur auga
Tavo duona yra. Ir jame dar yra ką mylėti.