Labai seniai, labai toli,
Beveik šios žemės pakrašty,
Maža tauta ir jos vadai
Gerai gyveno, pagarbiai,

Nebuvo seimų, nei turtų...
Bendruomenė, visi kartu
Nuspręsdavo kas jiems gerai
Ir užsidirbdavo dorai.

Bet atsirado „nuovokus“,
Pasišaukė savus draugus,
Nusprendė šalį jie valdyt
Ir viską savitai daryt –

Didesnę dalį sau paimt
Ir dar iš katilo išimt
Tik sau ir tik savom reikmėm.
Nusprendė grupė ši išvien.

Ir ką jūs manot? Ėmė skurst
Tauta mažoji. Susiburt –  
Pritrūko jie šitos narsos.
Vis vien „draugai“ ant sprando jos...

Ir ką nedarė, net viltis
Negali išvaryt vagis.
Sukišę rankas katilan,
Jie slėpė turtą šen bei ten.

Kas rūmus statė, kas pilis.
O tas tautietis nebylys,
Parėmęs galvą ašarojo...
Valdžia „pavargusi“ kvatojo.

Ir augo, augo godulys.
Ak, ką žmogelis pasakys!
Jis mato viską, bet, deja
Ne jo juk rankoje valdžia...

Iš bado krito lyg vergai
Ir liko vergvaldžiai tiktai.
Jie nebeturi ką valdyt,
O turtu juk nesidalyt!

Pakėlė ginklą prieš savus...
Ir nuo „draugų“ tikriausiai žus...
Taip dingo ši maža tauta,
Jos vietą užėmė kita.

Esmė šios pasakos tokia:
Gyvenk kartu, gyvenk drauge,
Neplėšk, nevok, o darbą dirbk
Ir tam godumui atsispirk.