Jaučiuos keistai. Nors kita vertus – miela,
Kai tavo žvilgsnis tirpdo sielą
Tartum sieros rūgšties pripylus.
Ant žalio krūmo nutupia dagilis
Ir dega lubinai lyg žvakės,
Ir motiejukai galvom linksi.
O man paširdžiuos smarkiai tvinksi –
Tikrai jaučiu, kad tuoj bus šakės.

Brinkstu tartum sunokęs pomidoras.
O mintys... Tfu, tfu, tfu – nedoros
Po galvą maklinėja, maigo
Tą dalį smegenų, kur jausmą laiko.
Akys aptemsta, raibuliuoja...
Kažko šypsais – dantukai žybsi.
Aš dėl tavęs į medį lipčiau
Net jei tai būtų ir sekvoja...
...............................................

Tu nusižiovauji ir pakrapštai nagus.
Dagilis purpteli, sparnais sudiriguoja,
O motiejukų choras garsiai uždainuoja:
„Ne tau, Martynai, mėlynas dangus...“.