Išpūstos smėlio krūtinės oriai šiaušės prieš dangų, o mano kéliai smigo į birius šonkaulius; šviesios ietys krito įžambiai, tačiau Celsijus dykumoje nesirodė: mačiau termometrą, laidojantį gyvsidabrį kapinaitėse, nuo laiko, kurį aukoju, nutolusiose per dviejų maldų ilgį.      
Aplink įstabiai švaru; jokių abejonių, kad esu pažintas. Nebeželia sąvokos, jokių teorinių piktžolių, nė vieno lapo pridengti savo gėdą. Jau beveik viską žinau — galvoju tik iš inercijos: kuo daugiau nuodėmių, tuo stipresnis tikėjimas. Nuolat jį stiprinu.

Krypties it peilio vengiu. Čiumpu kiekvieną delsimą, kely šmėžuojantį — nė vienam karšto viralo puodeliui atsakyti nedrįstu; su džiaugsmu krentu į menkniekį ar niekniekį, kad tik nereikėtų būti, kuo pašauktas esu. Vos mirksnį svyravęs, metu kelią dėl takelio, net takelį dėl takučio. Nieko lengviau, kaip nuo savęs nusigręžti — lyg pieno ąsočiui bet kur išsilieti, ir savo galimybę nugvelbti, taip jos nesuteršiant — tik vėjais paleidžiant. Atsidavimas saugus, jis rūpinasi kito galimybe. Jei nepasiseka, rankos lieka švarios, o laiko eiti savu keliu — vis mažyn, kol galiausiai zenitas persirpsta. Nieko nenuveikta, betgi niekas ir nesugadinta, tad neatsiras nė vieno, kuris puikuotis trukdytų turėta, bet, ak, deja, neišnaudota potencija; stengiuosi nė piršto nejudinti, kad nesužinočiau, jog negaliu, nemoku. Tai lengva, svarbiausia arsenale turėti pluoštą kaltų̃, kurie sukaustė ir neleido judėti, dar geriau — kuriems reikėjo padėti.    

Amunicija visuomet apsirūpinu iš anksto.

Ji nebeturi vardo, tai moteris, kuri pradėjo vysti. Nepaprastai atkakli, drąsi, ji įsikando į kryptį nė nemirktelėjusi — sugriebė galimybę neplautomis rankomis. Pirmieji žingsniai, kaip dera pradžiai, buvo daug žadantys. Į ją žvelgė lyg į būtiną ateitį; darbštumas, atsidavimas, savikritika trukdė jaustis patogiai — kūrybai turėjo visa, kas nuo jos priklausė. Pamilau lėtai, ne greičiau, nei nustojame mylėti, taip, lyg neturėčiau ką prarasti, — it skurdžius. Radau malonę jos laike, mano rankos tapo reikalingos, judesys vertingas — pralobau iš svetimos kišenės. Džiūgaudamas stebėjau jos augimą.

Jis sustojo taip staiga, jog atrodė, kad trunka nepaprastai ilgai. Paveiksluose it vandens induose maniau matąs neregėtą raibuliavimą. Pamažėle idilė vėso, vis dažniau atsimerkdavau, kad matyčiau, — ne tam, kad vėl užsimerkčiau. Ne savaip, o kitaip tapė: ji buvo kiti; nepriekaištingai imitavo, silpnais gūsiais interpretavo, tačiau atitrūkti nuo sapnuojamų dailininkų neįstengė. Pradėjo gesti pati to nepastebėdama, uolumu, darbštumu užkamšydama kiekvieną griūvančios pilies sieną. Ieškojau, tačiau neradau būdų padėti — ji pražūtingai tekėjo į nusivylimą. Ji nebeturi vardo, akių nelikę, pirštai mediniai; vis dažniau stoja į akistatą su tuo, ką molberto broliai jau kurį laiką jai pašnabždomis lėmė. Gailėjau jos, dėl to dar tvirčiau apkabinau: juk dar niekuomet nesijaučiau toks svarbus, niekuomet man nebuvo suteikta tokia įstabi dovana — galimybė išgelbėti žmogų. Maniau galįs būti ramstis, batutas, namai. Jai taip neatrodė: tylėjo, it neregiui šypsojosi — lyg šaltį prieš aušrą jutau: ji dar per jauna, kad kaltintų save; arimuose dygo nepakantumo stiebeliai: buvau titaniška dalis aplinkos, kur visa ėjo pražūties keliu. Vylėsi, kad pakeitusi veidus, paners į naujų inspiracijų liūną. Man taip neatrodė: tylėjau, užuojauta šypsojau — žinojau, kad jai jau niekas nepadės tapti, kuo nėra. Juk pajudino pirštą; sužinojo, kad negali, sužinojo, tačiau kiekvieną mirksnį stengiasi pamiršti.
Ji dar šalia, tačiau jau ruošiasi kelionei. Galbūt dar metus, gal net mažiau ji kaltins mane tyliai — kol sutvirtės. Po to pasuks kitų nusivylimų link — vieno pasirodė per maža. Perdėm įaugau į gelbėtojo rolę, kad patikėčiau moters, kurią myliu, sėkme. Plyštu iš skausmo regėdamas ją merdinčią purve, sužalotą, išniekintą, kasnakt meldžiu: jei tu, Viešpatie, nesuteikei jai pašaukimo — tai atimk ir ambicijas. Negaliu leisti, kad ji dar kartą nus(i)viltų, kad galutinai įsitikintų neturinti turtų, kurių geidžia. Kol dar yra laiko, privalau užgniaužti jos gyvybę, o po to, tarsi kulka atsimušęs, lėkti šalin. Ir visi ją atsimins kaip daug vilčių teikusią menininkę — ne kaip jų nepateisinusią. Apsispręsti nėra sunku: vien mirties nepavydime, vien ji išskiria tauriai, be kaltės ir atgrasumo. Mirtis neleidžia prašvinkti draugystei, ją įšaldo, atimdama judėjimą. Tad neatsiras nė vieno, kuris puikuotis trukdytų turėta, bet, ak, deja, neišnaudota bičiulystės potencija.

Smėlio rankų apglėbtas, jaučiausi sotus. Trijų vaikysčių spinduliu — vien butaforinė gyvybė, tačiau ji vis tik yra: ant vienos iš smilčių stovi mano trobelė. Šalia šulinys — volelis sukamas kaktuso spygliu. Niekuomet neištrokštu, dėl to šachtoje nėra vandens. Čia neįmanoma nei kurti, nei vartoti. Mano rankos — sugedusio kompaso rodyklės, mintys — ištrinti žemėlapiai, malda — nuviltos psalmės. Žmogus, trokštantis gyventi tiesoje su kitais, yra arba šventas, arba neturi gėdos; man belieka gyventi mele — kukliai, tačiau šiltai egzaltuotame, prie kurio išties lengva priprasti. Logika — tonizuojantis, priklausomybę skatinantis vaistas.

Vis pamirštu jį gerti, ir dažnai įkliūnu į komiškiausius spąstus: negebėjimą taikyti vienodų kriterijų sau ir kitiems. Net kitus surūšiuoju; suprantu tik tą, kurį noriu girdėti, ir lieku kurčias tiems, kurių reitingai per maži, kad pakliūtų į mano pasaulėvaizdį. Nusprendžiu, ką gerbti, kas žema, kuo sekti, ką mesti ar vesti. Taip ir neišmokau liestis nesutepdamas. Kaip kvailys godžiai griebiau man tiesiamą laisvę, toks didis, stiprus jaučiaus — vertas, o galiausiai tol laikiau švenčiausią vandenį puodynėj, kol išgaravo. Nieko nepalaisčiau, nieko neužauginau. Išspoksojau savo laiką; apmaudu, kad netapau vergu, kad niekas manęs nevertė bučiuoti kojų, šliaužioti ir šokčioti pagal rankos mostą. Vergas neneša atsakomybės, negali susitepti, nes sau nepriklauso. Jis nubaustas nepelnytai — tai laimė, nes nėra skolos; aš — nepelnytai apdovanotas.

Net dulkele negaliu skųstis. Manęs niekas nėra sužeidęs, net jei bandė — strėlės nekliudė; nepritekliaus net sapnuose neregėjau, šeima permirkusi rūpesčiu. Mačiau pasaulį, išmokau kalbų, žmonės džiaugiasi mane matydami. Per savo lemtį tingiai klibikščiuodamas mėgavausi tuo, ko daugelis kitų, darbu gramdydami dienas ir naktis, niekuomet nepasieks. Akys dar guvios, pastebiu ir paukštį, debesy poeziją įpjaunantį, ir rugį, duoną it sūnų išauginantį, ir pavasarį, kuris niekuomet nepraeina, — visa tai tauškesiai, bylojantys apie žaizdų, skausmo nepatyrimą, apie romantizuotas, idiliškas, skystas linzes, apie svaičiojimus, nes dar nežuvau kare ir raupais nesirgau, nes mano kojų nenurėžė tramvajus, o lėktuvas, kuriuo skridau, — nesudužo, mano draugas nebuvo žudikas, o brolis nepasikorė, nes neverkiu ir nieko nesigailiu — net dulkele nedrįstu skųstis. Man daug buvo duota, tačiau nieko nepareikalauta.

Susmigau taip giliai, jog maniau smėlį sulesus mano kelius. Nevakarėjo. Išroviau save it liaunašaknę smilgą, atsistojau; metas keliauti namo. Smėliai suvilnijo, ilgai kvapą sulaikiusios krūtinės galiausiai subliuško, ir kopos akimirkai virto lyguma. Apsižvalgiau aplink, norėdamas įsitikinti, ar visi erdvės segtukai prisegę horizonto liniją vandenyno aukštyje. Pasirodo, vienas buvo ištrūkęs, ir šis laisvas horizonto siūlelis plaikstėsi vėjy it aitvaras. Jutau, kaip baltai prisirpsta veidas; drauge su dykuma vėl šliūkštelėjau oro į plaučius. Privalėjau kuo skubiau sutaisyti, bet nespėjęs sukur(p)ti nė žingsnio, supratau, kad jau per vėlu: mačiau, kaip pro plyšį į mano pasaulį įsmuko žmogaus sūnus, stebėjau, kaip devyniasdešimt devynias avis jis paliko ganytis dykumos dykroje, o pats, pastoralo dygsniais siūdamas kopą prie kopos, artinosi manęs link.

Apstulbęs, sutrikęs puoliau bėgti. Namai čia pat — už tuzino gilių atokvėpių; tespėjęs pasiekti penktą, kritau pėdoms sukibus. Smėlis užpylė akis. Sverdėdamas pašokau, ir vis gręžiodamasis per petį nudūmiau slėptis. Akimirką nurimau tik užšovęs skląsti. Langus kruopščiai užkaliau širmomis, sustingau, kad grindys negirgždėtų. Visa tai bergždžia — dar niekam nėra pavykę pasislėpti; ir visgi kuo tykiau prisėlinau prie palangės, timptelėjau medžiagos kamputį, ir įsistebeilijau: jis jau arti.

Griuvau kniūbsčias, nevilties, kaltės sugnybtas. Neištveriu tavo meilės, Viešpatie. Atgręžiu tau nugarą — tu myli; pykstu, kaltinu — bučiuoji mano skruostą, kenkiu, blaškausi — apkabini. Juk nesu vertas, kad ateitum į mano širdį — tu viską žinai. Kodėl tad rūpiniesi manimi, kodėl neskaičiuoji šalčio ir skausmo, kuriuos eidamas sėju, kodėl myli lyg motina. Nė vieno nepražudai, visus išgelbsti, kiekvienas tau yra šventas. Bet pažvelk į mane — esu tavųjų namų įnamis. Tarsi mylėtum dėl to, kad stengiuosi su savimi, suskretusiu ir kinivarpų išvagotu, susitaikyti, kad lyg paukštelis lesu iš tavo rankų nesirinkdamas, kas šilta, kas šalta. Išlepinai; visada pasitikiu tavo gerumu, visad juo guodžiuosi, nes niekuomet neapleidi. Man bjauru ir liūdna žinant, kad piktnaudžiauju tavo malone, kartais man net atrodo, jog baudi apdovanodamas. Bet tu juk nieko nesi nubaudęs. Be kartėlio atleidi; kasnakt gulu ilsėtis, o ryte pabundu, nes tu mane saugai, saujomis barstai gėrybes, tiesi savo rankas — žmones; o juk mindau, žeidžiu tavo ištikimybę. Net dienos neištikiu neišsižadėjęs, tačiau — mano nelaimei — niekuomet nenusivili. Žinau, kad nėra tuštesnės, labiau žmogaus apleistos vietos nei pragaras.

Pirštais įsikibau į palangę; lyg į paslaptį dirstelėjau, vildamasis, kad nebūsiu pastebėtas. Ganytojas stovėjo už širdies tvinksnio, akimis krisdamas į manąsias. Prašė, jog įleisčiau, maldavau, kad neprašytų. Ištirpusiais pirštais tebelaikydamas savo kiauto kraštelį, mačiau jį žengiant prie šulinio. Suktelėjęs kaktuso spyglį, iš perdžiūvusios šachtos netrukus iškėlė kibirą vandens. Pastatęs jį priešais trobelės duris, atrėmė nugarą į priebučio laiptą ir sudėjo rankas maldai.
Kas rytą kaltai ir baugščiai žvilgteliu pro širmą: jis kantriai tebelaukia.