Tiktai tai, kas dar bus, tiktai vienas vienintelis šansas -
Ir prašauta pro šalį...kokia nelemta nuodėmė.
Koks akiborkštas sau – nelauktai pasirodyti  šventėj,
Sudainuoti duetu trumpam, bet norėt – amžinai.
Paskui nuotraukų liekanas rankiot į skaudžią dėlionę,
Paskui skųstis visiems, kad esi nekaltai palikta,
Nors žinojimas slėgė ir tolo  jaunatviški ponai,
O ir ponios seniai nemuojavo  atsainiai ranka.
Atkentėjau  kovas – paaukojau vieninteles duris,
Į kurias taip veržiausi, kol buvo jų vyriai tvirti.
Bet dabar jau žinau, koks lemtingai skaudus buvo dūris,
Kai jas vėrei plačiai – aš buvau savyje apgulty.