Rudeniop, kai saulė nebegalėdavo pakilti į patį zenitą, o likdavo niurksoti žemai ties horizontu, aš regėdavau tą patį vaizdinį, spalvinusį man šį šaltą ir apniukusį metą.
Ant suolelio, stūksančio kairiame klevų parkelio pusrutulyje, atsisėsdavo mergaitė ilgais, garbanotais, švelnaus šokolado spalvos plaukais, kurie krisdavo jai ant akių, ir priglausdavo sau prie veido berniuko, kuris kaklą apsivydavo pilku vilnoniu šaliku, ranką. Jie taip sėdėdavo ir žvelgdavo vienas į kitą, po to jis atsistodavo ir pririnkdavo jai ryškiai raudonų lapų puokštę. Jie, kojomis barstydami į šalį apdžiūvusias šakas ir, nuo keletos čia augusių kaštonų nukritusius, vaisius, eidavo žvyro takeliu. Aš sėdėdavau virtuvėje prie stalo su puodeliu karštos kakavos ir stebėdavau, kaip jie dingsta medžių apsuptyje. Retkarčiais norėdavau įsivaizduoti save jųdviejų vietoje. Save, niekur neskubančią ir besigėrinčią rudeniniais vaizdais, kartais taip pavydėdavau...
Jie ateidavo kiekvieną šeštadienį, pradėjus šalti orams, o, kai tik žemę paliesdavo pirmoji snaigė, nesulaukdavau jų vėl visus metus. Ir vieną kartą, kai vėl prisėdau ant žaliu audeklu dengtos kėdės, išvydau kiek kitokį vaizdą. Ta pati mergina, tais pačiais žvilgsnį traukiančiais plaukais ir tas pats medinis suolelis. Bet ji sėdėjo viena, rankas įkišusi į storas pūkines pirštines. Nužvelgiau jos siluetą, kuris, nors niekada nebuvo spalvotas, dabar buvo pernelyg pilkas ir nykus. Kiek parymojusi vienoje vietoje, ji susirinko rausvų klevo lapų puokštę ir pradingo taip pat, kaip dingdavo kasmet. Nurijau paskutinį gurkšnelį kakavos ir padėjau tuščią puodelį ant stalo.
Dabar ir mano gyvenime buvo šis tas naujo. Aš buvau jau nebe viena. Už durų manęs laukė jis – dailus vyrukas, kuris, žinojau, mane apkabins ir priglaus prie krūtinės. Buvau tikra, kad mes šiltai įsikursime ant minkštutės sofos priešais židinį ir lig vakaro žiūrėsime filmus.
Iš orkaitės ištraukiau karštą obuolių pyragą, apibarsčiau jo kraštelius cukraus pudra ir, įdėjusi į baltas lėkšteles rusvais kampučiais, nunešiau ant stalelio. „Dzin“ – suskambo durų varpelis. Viskas buvo taip, kaip ir maniau būsiant.
– Gal eime pasivaikščioti po parkelį? – ištariau aš, besivalydama pyrago trupinėlius nuo lūpų.
– Nenoriu, man ten nepatinka. – ištarė jis.
Paguldžiau galvą ant jo kairio peties ir supratau, kad ta pasaka niekuomet nebus mano. Ir visai nesvarbu, kad ant kėdės atlošo kabo pilkas vilnonis šalikas...