(Raudondvario rezistentams)

Neišduot Lietuvos, tiktai neišduoti –
Partizanų trumpiausia malda,
Už Tėvynę, jos Laisvę save atiduoti -
Švenčiausioji žemėj auka.

Šiandieną nereikia už Laisvę aukotis,
Nereikia išeit iš namų,
Nereikia eglišakėm patalo klotis,
Motulėms apverkti sūnų.

Apie Laisvę kalbėt ir rašyt jau išmokom,
Tik girdėt ir suprast – nelabai,
Kad ne žodžiais tarnystę jai tikrą parodom,
Bet kasdieniais, prasmingais darbais.

Neišduot Lietuvos, reiškia, būt žmogumi,
Būti broliu artimui savo,
Kai užjausti, padėt ir dalintis gali
Net ir duona nuo paprasto stalo.

Neišduot Lietuvos -  dirbt, gyventi dorai,
Puošt vienintelę gimtąją žemę,
Kad žaliuotų ir oštų jos miškuos ąžuolai,
Gi prie vartų svyruotų berželiai.

Neišduot Lietuvos - kai sunku pakentėt
Ir turėti tikėjimą, viltį,
Kad išmoksime gerbti,  Tėvynę mylėt,
O prireikus, ginklu ją apginti.