Jau paskutiniai medžių lapai miršta
Ir krenta, sudejavę, nuo šakų.
Paglosto juos šalnos kaulėti pirštai,
Nubėga dienos ilgesio taku.
Liūdna naktis vėl graudžią dainą
Užtrauks taip gailiai, kad pravirks
Lietaus lašais, šaltais ir abejingais,
Kurie jausmų jau nebeatgaivins.
Kentėsime vienatvės žiemą ilgą,
Kol grįš pavasariu viltis į širdis...