Savam vandeny
Viskas būtų kitaip,
tik pasaulis paskęsta tarp pirštų,
dar po lašą į saujas –
ir tūkstančiai saulių žvynuos.
Žuvys perrėkia tylą –
jos perrėkia tylą,
kai miršta
ne savam vandeny,
nors ir glostomos švelniai delnuos.
Slegia mėlis dangaus,
debesų susisukusios irštvos
žvilgsnį supa į aukštį –
ar nieks atgalios nepamos?
O į priekį – ar kvies?
Tik bangų vejas garbanos tirštos...
palei krantą ir pėdas
bučiuoja manas sutemos.
Šoka žuvys į krantą
ir vėl akys debesis skrodžia,
kai sušlapusios kojos,
o rodos į priekį eini.
Akys slepias tarp pirštų,
į tylą susidrumsčia žodžiai –
viskas būtų kitaip,
jeigu būčiau
savam vandeny...