jie pažįsta  viens kitą
iš žvilgsnio tarsi pro šalį
lyg žvilgsnis galėtų sužeisti
lyg toji žaizda būtų tas
pro kurį praslydo akis
taip atsargiai ir švelniai
kaip patyrusios rankos
nuima tvarstį

jie pažįsta viens kitą
iš šypsenos – judesio lūpų
kai vienas lūpų kamputis
kilsteli vos milimetrą tik tam
kad parodytų atpažintąjį savą
begrįžtantį ar beišeinantį
ne čia ir ne ten
ties riba

jie nesako „sveiki“
tik kartais paklausia
bet atsakymo niekad nelaukia
nes iš šypsenos vieno lūpų kampučio
nebūna atsakymų
tik judesys toks
kai nuima tvarstį tam
kad naują uždėtų