Nežvelgsiu į klevus daugiau, nežvelgsiu,
Saulėlydžio ugny lai dega, lai liepsnoja.
Akis toliau, aukštų eglių viršūnėn kelsiu,
Kur ištisus metus tartum rūta žaliuoja.

Kam praeities taurė, joj vynas – tikras nuodas,
Kartus, kaip priekaištas dėl laiko nebe tavo,
Kuris viena ranka lyg dosniai buvo duotas,
Kita – šykščias akimirkas kasdien skaičiavo.

Per greit ruduo, per greit šalna už vartų
Šarmos dalgiu į gėlių lysvę žvalgos,
Ten šilkų gijos, vorų per naktį verptos,
Bando paslėpt ryškias jurginų galvas.

Tarsi vyšnia nuraudo šermukšnėlė,
Palinko šakos nuo žėruojančios naštos,
Vylios sparnuotuosius prie savęs vėlei
Lig vėlyvos, speiguotosios žiemos.

Ką besakyt, ruduo spalvom turtingas,
Bet šilumos jose man taip mažai,
Nušvis dangus, minutę lyg laimingas,
Po darganos kitos, užgesta ir klevai.