Kotletas
Chu užvėrė duris ir žvilgtelėjo į žodį raštelyje. Tada tyliai iškvėpė orą – tokio darbelio jis dar neturėjo. Dvyniai Go buvo nuolatiniai jo klientai. Chu surado ir atgabeno ne vieną artefaktą: asfalto gabalą iš Či planetos, pagalvę iš Zizuzu kraštų, vanilės, augančios Kaktuso planetos gelmėse, ir panašių dalykų. Tačiau pristatyti recepto dar neteko.
Chu prisiminė pokalbio nuotrupas:
- Mes esam gurmanai, - dudeno kartu dvyniai, - todėl ragaujame įvairiausius valgius ir geriame gėrimus, kurių tu net pavadinimo negali ištarti. – Jie nutilo įkvėpti oro.
- Taip, - nuolankiai pritarė Chu.
- Pameni tą Gombo kiaušinį, skrudintą ant oro baliono ugnies dviejų kilometrų aukštyje?.. – svajingai prabilo vienas iš Go.
- Krimst, - atsikando kažkokio bjauriai dvokiančio mėsos gabalo antrasis. – Arba ta Agroko medžio žiedlapių sriuba...
Ir taip toliau, ir taip toliau. Chu buvo pripratęs prie tokių kalbų, ir įvairiausių maistų pavadinimų ir net prie kvapų bei kraupių maisto vaizdų, kur kartais negalėdavai suprasti, ar tai maistas, ar kažkas gyvo. Buvo išsiugdęs pojūtį įjungti klausą kaip tik tada, kai buvo prabylama apie reikalą. O šį kartą reikalas buvo neeilinis. Tiesą sakant, jis net nesuprato to žodžio raštelyje, tačiau užmokestis už receptą buvo toks, kad atsisakyti buvo nepadoru.
Chu sugrįžo į savo kontorą. Išsitraukė iš stalčiaus gluosnio sirupo, tada sandariai uždarė langus ir užtraukė žaliuzes. Įjungė portatyvinį kelionių kompiuterį, valdomą mintimis bei žvilgsniu, ir paleido paieškos programą „Lapinas“, įvedė žodį iš raštelio, atsilošė krėsle, o tada įsipylė gluosnių sirupo.
Chu buvo patyręs relikvijų ir artefaktų medžiotojas. Klientų turėjo begales. Buvo sukaupęs nemažą turtą, kuris praversdavo ypač sunkiose bylose. Jis vis ruošėsi mesti šį verslą, išeiti į pensiją ir gyventi vien malonumais, tačiau adrenalinas, mįslės ir kelionės vis dar traukė labiau nei ramybė. Ir diena iš dienos nerdavo į pavojus dėl visokių niekų. Niekų jo manymu.
Galvoje įspėjamai supypsėjo kompiuteris. Chu žvilgtelėjo į ekraną. „Lapinas“ mėtydamas pėdsakus bėgo iš duomenų bazės „Milžinas“. Tai buvo Tarpgalaktinio mokslinio instituto duombazė. Šiaip jau prieinama visiems, bet, aišku, kaip ir daugelis viešų duombazių turėjo super slaptus archyvus. Ir šį kartą Lapinas įsisuko į juos ieškodamas jam pavesto žodžio. O tai galėjo baigtis blogai, labai labai blogai.
Chu žaibiškai išsaugojo „Lapino“ rastus duomenis į išorinį diską ir pats atsijungė nuo kompiuterio. Pačiu laiku – dar kelios sekundės ir jo smegenys būtų virtusios koše. Kompiuteris ėmė lydytis. Chu staigiu šuoliu atsidūrė prie savo slapto išėjimo iš ofiso.
Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, bet gatvėje jau kaukė TMI apsaugos sirenos. Chu nėrė į garažą ir po akimirkos lėkė skuteriu į kitą miesto galą. Ofisas buvo tik priedanga. Tikroji Chu buveinė buvo prabangi vila užmiestyje Debesų kvartalo Būgnų gatvėje. Ten jis gyveno ir jokių reikalų netvarkė. Jo priedanginių ofisų tinklas buvo platus, tačiau dabar neturėjo laiko važiuoti į kažkurį kitą, vila buvo arčiausiai, o iki to laiko, kol virusas visiškai pažeis išorinį diską, liko keletas minučių. Taip, „Lapinas“ gavo kažkokią informaciją, taip, Chu spėjo ją išsaugoti, tačiau bet kokia vagystė iš TMI duombazės dažniausiai būdavo bergždžias reikalas – nežinodamas reikiamų kodų ir neturėdamas legalios įrangos su informacija gaudavai ir dozę virusų, kurie be gailesčio naikindavo tiek kompiuterio, tiek žmogaus smegenis. Chu nesitikėjo, kad recepto paieškos nuves „Lapiną“ į tokį slaptumo lygmenį.
Skuteris sustojo prie penkto Būgnų gatvės namo. Chu iššoko laukan, o skuteris nuriedėjo atgal į miestą. Gal apsauga užsikabins už jo, susinaikinimo mechanizmas įtikins, kad įsilaužėlis žuvo. Nesidairydamas Chu įbėgo į namą. Pajungė kietąjį diską prie namų kompiuterio. Kapsėjo paskutinės sekundės. Ekrane pasirodė informacija, raidės jau liejosi ir beveik nieko nebuvo įmanoma pamatyti: „Nuo XIX a. pabaigos Rusijoje“, „vis dažniau imta vadinti“... ir viskas. Ir tada kompiuteris sprogo.
Chu išgelbėjo tik namų apsaugos sistema, lokalizavusi sprogimą. Jis nusikeikė ir nusispjovė. Po namus jau šmirinėjo robotai-tvarkytojai, kurie palaikydavo idealią tvarką.
- Tiek nuostolių, o nauda nulinė... – Chu atidarė barą ir suraukė nosį, pats nežinojo, ką pralaimėjimo proga reiktų išgerti. Pasirinko romą iš Kubado planetos, gurkštelėjo tiesiai iš butelio. Gomurį nutvilkė šaltukas, atrodė lyg rytum ledo gabalą, oda pašiurpo tarsi žiemą.
Reikėjo kažko imtis ir kuo greičiau, tuo geriau. Ką jis gali padaryti? Dar kartą įsilaužti į TMI duombazę? Ne, šis kelias atkrenta. Dabar kokią savaitę laiko bus uždaryti visi keliai: ne tik slapti, bet ir vieši. Bus paskelbta – techninė profilaktika. Vadinasi, informacijos paieška kituose tinkluose? Šis kelias gali nuvesti į aklavietę. TMI duombazė buvo ne tik didžiausia iš jam žinomų, bet ir pati patikimiausia. Sklandė legendos apie pogrindinę duombazę kodu „Auka“ – reikėdavo už klausimą paaukoti tam tikrą sumą pinigų ir gaudavai atsakymą, tačiau atsakymo patikimumas buvo labai miglotas. Chu atmetė šį variantą. Dar kartą truktelėjo iš butelio ir prisiminė savo seną bičiulį Džekilaroką. Jis buvo kelionių laike specialistas. Tiksliau tariant, jis organizuodavo nelegalias keliones po laiką.
Chu įjungė asmeninę žmonių paieškos programą. Džekilarokas atostogavo Kamapanelos planetoje. Chu išėjo į gatvę ir patraukė prie artimiausio teleportacijos vamzdžio. Teleportacija įvykdavo akimirksniu. Artefaktų medžiotojas patraukė per viešbučio holą prie administracijos roboto. Dar po akimirkos jis jau sėdėjo prabangiame viešbučio kambaryje ir aptarinėjo reikalus su Džekilaroku.
- Klausyk, Chu, kai paskutinį kartą paprašei manęs paslaugos, man vos nenunešė makaulės... – Džekilaroko kūnas buvo kažkokia be galo tįsi masė su dviem burbulais viršuje, imituojančiais akis. Jis per šiaudelį rijo pliurzą ir karts nuo karto pačepsėdavo.
- Džekilai, šį kartą viskas kitaip. Man tereikės gauti receptą. – Chu atkišo lapelį. Kelionių laiku specialistas užmetė burbulus į raštelį.
- Kažkokia keverzionė ir tiek. Gerai. Mano kainą žinai? – Chu linktelėjo. – Tai padaugink iš dviejų. – Medžiotojas žagtelėjo. – Ir gausi tą kainą, už kurią nugabensiu tave.
- ... – Chu skaičiavo. – Tinka.
- Koks amžius? – Džekilarokas išleido ataugą link audiofono.
- XIX a. Rusija.
- Tpruuuuuuuuu! – prunkštelėjo drebanti masė. – Tau gal galvoj juodoji skylė išlindo? Kelionės įmanomos tik nuo XX a. vidurio. Ankstesni laikai mums nepasiekiami dėl agentų nebuvimo. - Agentais buvo vadinami tie žmonės, kurie apsikeisdavo su keliautojais laiku kūnais. Tiksliau sakant, kūnas likdavo, bet būdavo sukeičiamos asmenybės: per keletą sekundžių aparatų pagalba tave įkeldavo į praeityje gyvenančio žmogaus kūną, o kad neįvyktų laiko anomalijos į tavo kūną patalpindavo – asmenį iš praeities.
- Veneros kekšė, - nusikeikė Chu. – Gerai mesk mane į patį anksčiausią Rusijos tašką.
- Pinigai į priekį.
Chu teleportaciniu vamzdžiu atsidūrė Džekilarodo kontoroje. Ten jo kūną pasaugos, kol jis bus išvykęs. Kelionių laiku specialisto asistentė buvo žmogus ir ji dailiai šypsodamasi paklausė:
- Ar nuvykus į vietą jums reikės gido?
- Hm. – Chu nebuvo naujokas kelionėse, tad išlaidauti papildomai nenorėjo, tačiau ilgai užsibūti praeityje ir dar kažkokiam XX amžiuje jam visai nesinorėjo. – Įtraukite gidą į sąskaitą.
- Ne, yra atėjęs įsakymas imti pinigus iš anksto. – Jos šypsena buvo akinanti. Chu nežinia kelintą kartą per šią dieną nusikeikė ir atskaičiavo pinigus.
Ypatingo jausmo nebuvo. Panašiai kaip kelionė teleportaciniu vamzdžiu, tačiau prireikė laiko apsiprasti su nauju kūnu. O jis buvo dramblotas, sunkus, nerangus ir niekam tikęs. Kažkokio nutukėlio kūnas, kuris savo dienas leisdavo skaitydamas fantastiką. Tą Chu suprato pasidairęs po kambarį, kuriame atsidūrė.
Pasigirdo skambutis į duris. Chu atidarė. Į vidų įėjo liesas akiniuotis, pašniurkščiodamas nosimi kažkaip keistai žvelgė į viską aplinkui.
- Tu – Chu? Ar vis dar Dima?
- Taip, aš Chu. – Rusų kalba jo vardas skambėjo kažkaip keistai. Ir liesas vaikinas kreivai išsivėpė.
- Tai kur norėtum apsilankyti? – Medžiotojas paėmė popieriaus lapą ir užrašė žodį, tada padavė jį akiniuočiui. Tas perskaitė ir nieko nesuprasdamas paklausė: - Na, ir?
- Man reikalingas šito receptas... – daugiau nieko nespėjo pasakyti, nes akiniuotis pradėjo taip kvatotis, jog atrodė tuoj sprogs arba apsišlapins.
- Eime su manim.
Jie išėjo iš namų ir patraukė klaidžiom siaurom gatvelėm. Chu trūko oro ir jautėsi nejaukiai šitame kūne, šitose prišnerkštose gatvėse, šitame smoge, triukšme ir betvarkėje. Galiausiai jie pasiekė aptręšusį namiūkštį, ant kurio puikavosi iškaba „Столовая“. Įėjus į vidų paaiškėjo, kad tai kažkokia maitinimo įstaiga. Chu buvo šlykštu, nes valgymas jam buvo intymus užsiėmimas, kaip prausimasis ar ėjimas į tualetą. O čia žmonės valgė ir šnekučiavosi susėdę prie staliukų. Akiniuotis jį paėmė už rankos pasodino prie stalo, o pats su padėklu atsistojo į eilę. Po akimirkos jis priėjo su padėklu ir dviem garuojančiom lėkštėm.
- Pasisekė, šiandien viskas karšta, - sukrizeno akiniuotis.
Chu žvelgė į lėkštę ir jautė kylantį šleikštulį, kurį visaip stengėsi sutramdyti.
- Kas tai?
- Čia tai, ko recepto tu ieškai, - gido veidas žydėjo nuo pašaipos. – Siūlyčiau paragauti.
- Ką?.. Ne, vyruti, aš ne gurmanas. – Akiniuotis taip garsiai pratrūko juoktis, kad keletas žmonių persėdo prie kitų staliukų.
- Tiek to. Štai imk – virėja buvo geros nuotaikos, - ir jis ištiesė sulankstytą languoto popieriaus lapą.
Chu perskaitė. Dar kartą ir dar. Tada grąžino raštelį atgal. Gidas klausiamai kilstelėjo antakius.
- Išmokau mintinai, - akiniuotis vėl išsišiepė nuo ausies iki ausies, – galiu keliauti atgal.
Dvyniai Go jau jo laukė. Chu padavė lapą, kurį pats surašė ir dabar kantriai stovėjo nudelbęs akis į žemę. Jautėsi pavargęs ir prislėgtas. Akiniuočio juokas ir pašaipa skaudžiai žeidė. Jautėsi paskutinis idiotas, nes nesuprato, kodėl iš jo šaipėsi. Dvyniai Go pagaliau teikėsi atkreipti dėmesį į Chu.
- Gerai padirbėjai. Turim tau dar darbelio.
- Khmm... – Chu nurijo seiles. – Atleiskite, bet aš išeinu į pensiją. Čia buvo mano paskutinis darbas.
- Tikrai? – Vienas Go kažkaip nerangiai pasisuko ir užkliudė kažkokį mygtuką. Chu užtikrintai palingavo galva. – Na, tada mums labai gaila... - jis nespėjo visko pasakyti kai į kambarį įsiveržė uniformuoti pareigūnai.
- Chu Čungpau, esate suimamas už chuliganiškus veiksmus nukreiptus į TMI duombazę. - Jam uždėjo elektroantrankius ir išvedė pro duris. Prieš išeinant Chu dar išgirdo kaip vienas Go kreipydamas galvą murmėjo:
- Kas, po šventos šlaunies, yra faršas? Ir iš kur mes gausim kažkokių svogūnų?.. Ir kodėl visą šitą reikėjo pavadinti – KOTLETU?..