Anądien prisijaukinau gervę. Visi planetos gyventojai turi šunį, katę ar žaltį, o aš turiu gervę. Ji labai graži, paslaptinga ir įdomi. Žinoma, ji niekados nedarys to, ką naminukai daro planetos gyventojams. Neatneš kaip karalaitei šlepetės, pultelio ar plaukų suktukų, nepraneš, jog tuoj tuoj turėsiu svečių, nedarys baldų ir sienų apdailos, nežarstys skersai išilgai savo žvilgančių plaukų... Mano gervė laisva, savarankiška ir supratinga. Ji labai jautri. Atsiranda šalia, kai jos labiausiai reikia. Pasirodo, kai jai liūdna ar linksma. Tuomet mes geriame gėlių arbatą, imame skėtį ir einame į parką, piešiame debesis ant asfalto, traukiame byrančių lapų kvapą, pasipasakojame viena kitai paslaptis ir lakstome, kol užslenka sutemos... Tuomet ji atsisveikina. Lydžiu ją akimis ir traukiu kita kryptimi, tyliai šypsodamasi praeinantiems planetos gyventojams ir jų naminukams.