Gyvenimo odisėja
Neliko „babkių“. Skola saviems.
Alkoholizmo liūnas. Pragertas protas.
Tabako lengvas dūmas. Laiko bomba.
Ir svajos, mirštančios su metų liūnu.
Miražas ateities ištroškusį maitina.
Peilius galanda grifai praeities.
Uždususius skandina, nepaleidžia,
Visus jie pjauna iš eilės.
Sala, lyg rojus, atplukdina.
Atrodytų, kad viskas pasikeis.
Jau po dienos gali suprasti,
Kad tai miražas tik vilties.
Už du litus į valtį sėstum.
Tegul plukdina į krantus saugius.
Prie terminalo teišgirsi,
Kad „laimės kūdikis“ ne tu.
O dienos lekia, bėga, skuba.
Su metais auga ir skola.
Norėtum, laikas kad sustotų,
O čia delnai vaikų jau tiesias į tave.
Norėtum pasidžiaugt senatve,
Lyg obelis pavasarį žila, dar parymot,
Bet sodo medkirtys neleidžia
Nudžiūt pačiam su rudenio šalnom.