Bronius ne kartą pasakojo taurelės draugams, kaip Reiškulio velnias jį po pelkę vedžiojo. Kas kartą vis ką nors naujo pridėdamas. Pamažu žmonės ėmė tikėti, jog tikrai Reiškulis turi velnią. Pasklido kalbos, kad vienaausis katinas – velnias, ne šiaip sau gyvena pas senuką ir jam padeda. Už tatai po mirties jisai pasiimsiąs Reiškulio dūšią. Reiškulis labai pyko ant Broniaus už tokį pramaną, bet ką paveiksi. Žmonės norėjo ir tikėjo tuo, ką patys sukūrė, kad jo sodyboje gyvena Kipšas. Netikėčiausiose vietose aptikdavo raguotojo pėdsakus. Ilgainiui senukas apsiprato su „ velnio“ kaimynyste ir pats paporindavo nebūtų istorijų, priskirdamas jas savo globotiniui, velniui. Dažnai sugėrovai jo klausdavo, kaip jis susidraugavęs su Kipšu.
– O tai, reiškia, ilga istorija... – mįslingai primerkdavo vieną akį Reiškulis. – Reikia turėti dvylikos metų juodą gaidį, reiškia. Kai jam diena į dieną, reiškia, sukaks tas dvylika metų, tada jis sudės juodą kiaušinį, reiškia. Tada, reiškia, jį reikia padėti po balta dvylikos metų, reiškia, kate ir ji per septynis mėnesius išperės velniuką. Juo, reiškia, reikia labai rūpintis. Migdyti, reiškia, raibos vištos pūkuose, girdyti, reiškia, nekaltos kalės pienu, o kai paaugs, reiškia, tada jau reikia maitinti bulviniais lašinėtais kleckais. Juk tai, reiškia, visai nesunku. Jūs, reiškia, irgi kiekvienas galit įsigyti tokį padarėlį. O jei nenorit, reiškia perinti, tada, reiškia, galit nuo kito pavilioti. Tik reikia, reiškia dvylika naktų per mėnulio pilnatį, reiškia, patį vidunaktį, reiškia, išeiti į lauką, nusišnypšti į saują, reiškia, ir pasiūlyti: „še, Liudvi“. Jei snarglio delne nelieka, reiškia, tai tikėkis, kad velniui tu patinki.  
Vyrai klausydavosi, kraipydavo galvas ir tikėdavo, ir netikėdavo. O Reiškulis vis porindavo vieną už kitą nuostabesnes istorijas.
Šį pavasarį Reiškulis per dienas vaikščiojo susirūpinęs, kas jam suars daržą? Mėšlą dar šiaip taip iš krūvelių pats išsikratė, o daugiau ką padaryti nebėra jėgų. Tad vieną pavakarę, nieko geriau nesugalvojęs, įleidęs kišenėn vyno butelaitį, nuėjo pas Vladą pagalbos prašyti. Kaimynas su vaikais jau ne kartą buvo jam pagelbėjęs. Neatsisakė ir dabar. Reiškulis linksmas grįžo namo ir tuoj ėmė ruoštis rytdienos turgui. Veš parduoti pernykščius obuolius. Juozas savo reikalais važiuos į miestelį, tai ir jį pažadėjo į vežimą priimti. Išvažiuos anksti, kad dar su patamsėliais būtų vietoje. Reiškulis moka išlaikyti obuolius iki naujo derliaus. Jau šienapjūtei prasidėjus, kaimynus pavaišina  kaip gintaras geltonais, lyg ką tik nuskintais, sultingais obuoliais. Gal jisai burtus kokius žino? Aišku: vienaausis namų sargas viskuo pasirūpina. Reiškulis tik skaniai pasijuokdavo iš tokių kalbų.
Iki sutemų Vladas darbavosi savo darže. Tik įsižiebus pirmosioms žvaigždėms, nusivarė į Reiškulio sodybą. Kiek ten to daržo, vienas vardas. Apsisuko porą ratų – ir suartas. Miela tokią naktį darbuotis – mėnulis šviečia, lakštingalos tik plaka, net krūmai linksta. Rytoj dukros pasės daržoves ir tegu gyvens senukas ramus.
Iš turgaus namo Reiškulis grįžo dar gana anksti. Obuolius miesčionys graibstyte išgraibstė. Kišenėje maloniai šiugždėjo rublinės. Tuščias dėžes Juozas padėjo sunešti kamaron. Reiškulis pakvietė jį vidun, kelio dulkių nuplauti. Išmetęs porą stiklinaičių vyno, Juozas susiruošė namo. Darbų marios laukia. Priėjo prie tvoros arklio atrišti ir apstulbo. Vakar brėkšmoj, gerai atmena, daržas buvo tik pamėšluotas, o šiandien netik apartas, apsėtas, bet ir žemė jau gerokai pabalusi, apsaususi. Kada kas suspėjo? Abu kelionėj malėsi. Ne su doru visa tai. Teisybę žmonės sako: naudojasi Reiškulis nelabojo paslaugomis...Drebančiomis rankomis šiaip taip atnarpliojęs vadeles, juozas skubiai kilstelėjo kepurę atsisveikindamas,  ir neatsisukdamas išdardėjo. Kuo toliau nuo tokių namų, tuo geriau.
Kitą dieną kolūkyje visi tik ir tekalbėjo apie paslaptingai suartą ir apsėtą Reiškulio daržą. Vladas klausėsi ir šypsojosi sau į ūsą. Pritaikęs valandėlę, kai Juozas liko vienas, vargais negalais prikalbino jį vakare eiti pas Reiškulį vyno išgerti. Iš pradžių Juozas nė girdėti nenorėjo apie tokį pasiūlymą, bet vyno skonis buvo toks gundantis, jog burnoj susikaupė tiek seilių, kad  turėjo nusispjauti, o su spjaudalu ir sutikimą išspjovė. Tad po valdiško darbo dienos abu vyrai patraukė pas Reiškulį. Prie namo kampo susidūrė su šeimininku, grįžtančiu iš priešingos pusės su tuščiu maišeliu ant peties.