Kartais ir nebylūs prabyla
-Oi, kur aš pakliuvau? Kas čia per grotos, siūlai? Ar tik nebus tinklai, apie kuriuos pasakojo senelė lydeka?
Karšiukui kilo daugybė minčių. Sako, kad žuvys nebylės, bet kai bėda nutinka visko pasitaiko. Jis ėmė klykti šaižiu balsu, kad net ant kranto žvejojąs berniukas krūptelėjo. Berniukas taip smarkiai pašoko, kad net meškerę paleido į ežerą. Sėdėjo tada praradęs amą ir su gailesčiu žiūrėjo į skęstančią meškerėlę. Jos labai gaila, bet smalsiau buvo, kas šaukėsi pagalbos. Aplinkui ramuma. Miškas ošia. Paukščiai ulba. Atrodo jokio pagalbos šauksmo nė nebuvo. Žuvelės ir tos ramiai žaidžia su vandens katiliukais, ieško maisto.
Miško ošime pasigirsta mašinos burzgimas. Triukšmas artėja ežerėlio link. Tikriausiai žvejai atvažiuoja pasimėgauti gamtos ramybe ir atsipalaiduoti nuo darbų rutinos. Ir tikrai po kelių minučių į aikštelę prie ežero atrieda žalia mašina. Berniukas mintyse net šyptelėjo. Jam mašina priminė ropojantį žalią vabalą. Šiai sustojus, atsivėrė visos durys. Keikdamiesi ir kvatodami iš mašinos lipo vyrai. O tas „vabalas“ ir priekabą turi, kurioje įboginta valtis.
Ir vėl šaižus balsas. Vėl kažkas šaukiasi pagalbos. Berniukas apsidairo, bet kas šaukiasi pagalbos nemato. Tik vyrai garsiai šūkaudami dedasi kažkokius daiktus į valtį. Vienas iš jų atsineša degtinės ir didžiulį butelį alaus. Berniukas slepiasi už krūmo, nes atvykėliai pasitikėjimo jam nekelia.
Ežeras pilnas keleivių iš „žaliojo vabalo“ triukšmo. Ramybė prapuolė tarsi skradžiai žemę.
Ilgai laukti nereikėjo. Berniukas suprato, kad tai brakonieriai. Jie atvažiavo išsitraukti iš vakaro užmestų tinklų. Vyrai traukė juos ir rinko žuvis į valtį bei džiaugėsi laimikiu. Berniukas įlindo giliau į krūmus, nes laiko sprukti nepastebėtam jau nebuvo. Valtis artėjo į krantą. Brakonieriai numetė ištrauktus tinklus visai šalia berniuko, rinko žuvis iš valties į kibirus ir gėrė degtinę. Berniukas sėdėjo sulaikęs kvapą ir bijojo sujudėti. Tačiau, vyrams, kas vyksta aplinkai, buvo nemotais – jie apgirtę džiaugėsi laimikiu.
Žuvis mašinoje, valtis priekaboje, vyrai lipa į „žaliąjį vabalą“. Tik staiga, jie prisimena, kad pakrantėje liko tinklai. Vienas vyras netvirtu žingsniu ateina ir paima juos. Sėda į mašiną ir išvažiuoja.
Berniukas atgauna kvapą ir visai netoli savo kojų pamato žiopčiojantį karšiuką. Karšiuką su pagalbos šauksmu. Jis paima žuvelę ir paleidžia į plačiuosius ežero vandenius. Ir vėl išgirsta čaižų balsą. Vandenyje mato ratus sukantį karšiuką. Štai iš kur tas garsas. Žuvelė šaukėsi pagalbos, o dabar dėkojo už išsaugotą gyvybę. Neaišku, ar berniukas tikrai girdėjo tą garsą, ar tik jis pasiekė jo pasąmonę ir jis įsivaizdavo jį girdįs. O gal kartais ir nebylios būtybės prabyla?
Jei dažniau gamtos apsaugos inspektoriai užtiktų tokius brakonierius, žmonės nebūtų abejingi gamtai daromai žalai, nereikėtų žuvelėms šauktis pagalbos.