Kas vysta – nebežydi?
O žydintis – nevysta?
Akimirkos didybė?
Ar sielos ubagystė?

Dievai išties – bekalbiai,
Jie tylūs išmaningai.
Šienauja žodžiai dalgiai,
Tikrovės žodžiui stinga.

Prabilsta \"aš\", Tverėjau,
Į nuodėmę įsmukęs:
Manęs nepagailėjai
Tiek tuštumos įbrukęs.

Ir vienišą apleidai,
Klajot po klaikią plynę.
Davei mirtingą veidą,
O stoką begalinę.

Skaudžiai, nerimastingai
Many kažkas sudilgsi.
Žinau, tylos man stinga.
Žinau, tylus aš liksiu.

Ir atgailauju žodžiais,
Kuriais žyniai prisakė,
Bet „ne“ braukiu nuobodų,
Ir man nemirksi akys.

O žemė prasivėrus
Ugnim byloti ima.
Džiūsta žodžiai svėrės,
Bekalbis užtemimas.

Keleivis, kurs nežino,
Iš tremties kur grįšiu?
Brandus buvimo vynas
Čia, kur žvaigždės ryškios.

Vystantis žydėjimas –
Akimirkos didybė!
Bekalbis užkalbėjimas –
Užspringęs ir užkimęs.