Nubėgo vakaras raudonas
Lyg žebenkštis namų stogais.
Prie lango grojo gramofonas,
Jam pievoj pritarė žiogai.

Sėdėjome ant slenksčio dviese –
Per liemenį mane laikei.
Kerzinių batų nosys švietė,
Žydėjo patvory dagiai.

Man galvą ant peties padėjai –
„Trainoj“ pakvipo kaip gėlė.
Dabar visai nurimo vėjas
Ir aš norėjau tik tylėt.

Lai gerklę plėšo Šabaniauskas,
Jam pritaria žali žiogai.
Girdžiu, tėvukas skaldo pliauską.
Jaučiu, jog sėdžiu per ilgai.

Ir tu jauti tai. Atsistojai.
Galantiškai: „Ateisiu ryt.“.
Prie vartų dar šuva aplojo,
Kai juos ruošeisi uždaryt.

Ėjai keliu kur saulė leidos,
O aš tau mojau ir verkiau.
Ištirpo taškas – liko veidas.
Ir dar kažkas... Kažkas daugiau.