Gal arbatos? Iki manęs vos keli šimtai kilometrų ir tik akimirka internetiniu greičiu, keletas didžiausio miesto gyvenamųjų kvartalų ir keliasdešimt minučių troleibusu. Tarp mūsų, mielas drauge, stovi viešpats pinigėlis, laikas ir idėja – mano ir tavo geradariai ir mudviejų priešai. Bet jei iš tikrųjų laikas - pinigai, tai kodėl metai, šaknimis į žemę įaugę, neįgalino mūsų leisti sau lepintis Kalev šokolado plytele už šešis litus? Paprasta. Visa tai – niekis, tik puikybė. Baisiau, kai negebam suvokti, kokie mes turtingi, turėdami vienas kitą.  
                      Lietus ir vėjas klaikiausioj beprotybėj ir žaibo šokis prieš akis – stebuklingas jėgos grožis, kai dvasia nesibijo, kai saugu. Slepiuosi už tavojo buvimo, šypsenos ir ramybės balse. Naminė plikyta arbata aušta, o aš kalbu… Rėkiu iš visos esybės apie savo žemišką nepakantumą, beprotystę, paklydimus, bukumą ir paikystę. Tu paklausi: “Kam tai?” Atsakau, jog daugiau niekam kitam tai nerūpi. Juk gali merdėti, kriokti iš skausmo, o nesvarbu. Svarbu, kad patogu: viešpats pinigėlis, laikas ir idėja. Viskas gerai, ir vieni kitus myli, o vis tiek baugščiai žvelgia į savo žmogišką portretą kito akyse. Ir braukia ašarą nuo skruosto nuodėmingos rankos…
                      Ar iš tikrųjų žmogus žmogui – Judas, o aš – netikėlis Tomošius? Mėginu neigti bet kokio nepozityvaus jausmo spontaniškumą. Ne, jis nejuslinis, jis kuo puikiausiai apskaičiuotas, atkaklus ir šaltakraujis. Noras gauti gali apsimesti pačiu tauriausiu gerumu. Kaukė? Ne, kaukės. Pačios prabangiausios, dailiausiai išauklėtos, ekspresyviausios, turinčios ryškiausias spalvas ir plačiausia jų paletės aprėptį. Jų privalo būti keli rinkiniai – stilingo gyvenimo dėsniai skelbia – privalai stebinti, gundyti, žavėti. Visko tiek daug, o tuščia… Tinkama akimirka, pasitaikiusi proga ir, kai atidavei viską, kuo buvai turtingas, kaukėtasis prieš akis pasirodo visomis šlykščiausiomis savo grimasomis. Jų įspūdis lieka amžiams: įbauginta mintis sustabarėja, bijosi atrasti, nepasikliauja improvizacija, ima lygiai taip pat nepriekaištingai apskaičiuoti visus už ir prieš, kol pagaliau, kaukę užsidedi ir tu pats ir žingsniuoji koja kojon su abejingų, svetimėjančių armija.
                      Su gerumo genu žmoguje kiek kitaip. Jis neapčiuopiamas, jis sujaudinamas. Gėris ir jo išraiškos yra ir privalo būti spontaniškumo išdava. Mandagumas, paslaugumas – taisyklės, priimta dogma: tai darau ne aš, o mašinalusis aš veikia taip, kaip derėtų. Gerumas kainos neturi, nėra tam atitinkamo atlygio. Paduodamas ranką kitam tu – žmogus, ne armijos pėstininkas. Spontaniškas gerumas kitam įgalina tave kurti, nulemti. Tu – Dievas.
                      Gal arbatos? Iki manęs vos keli žingsniai ir pusė žodžio… Kai tik neliks piniginio, laiko ir idėjos mato, užeik. Tik nerodyk man dantų, šyptelk akimis! Nebijok prieštarauti, abejoti – pirmyn, suremkime ginklus! Mielas bičiuli, ir aš tau pasakysiu, kam, po velnių, visa tai...