Nusibodo raudot – užsivilksiu raudoną suknelę,
Išdažysiu vokus saulėj kalbančią ochros spalva
Ir išeisiu į šventę, kurioje gros pražilęs senelis
Ir mirksės man žaismingai mažyte šėlsmų akele.
Nusiausiu batus, kad basa šokčiau geidulio šokį,
Kad vėsi šiluma atgaivintų ligotus padus,
Ir kalbėsiu žodžius bet kokius –jų visai nesimokius –
Kas norės,tas išgirs ir ateis vakare į svečius.
Nusibodo bijot, kad naktis vėl grąžins į kelionę,
Kai klajojom abu, nežinodami, kas pirmas grius.
Tai nejau, kad likau – aš pavirsiu mirties naktigone –
Jau geriau kelsiu taurę už tai, kas kelionėj dar bus.