Bent Dzūkijoje sakoma, kad gerą žmogų pajauti iš toli. Taip atsitiko ir man, susitikus su Omnia_mea ankstyvą rugsėjo 1-osios rytą. Jau anksčiau atrodė, kad jis būtinai turi ateiti į Pastogės departamentą, tačiau literatūrinėje svetainėje, kur lig tol matydavau, nė karto prie jo nebuvau priėjęs, kaip ir jis prie manęs. Ir vis dėlto nedrįstu pasakyti, kad buvome nepažįstami ar net abejingi vienas kitam. Iš kažkieno lūpų buvau išgirdęs, kad šis žmogus mano adresu tarstelėjo, jog, girdi, “lįsdamas į asmeniškumus“ kratausi, kitaip – stengiuosi išvengti nemalonios temos. Ligi šiandien net nebandau apytikriai apglėbti, kiek tų „nemalonių“ temų susikaupė, tačiau buvo smagu jausti, kad net man neįtariant, kažkas kažkaip mane mato ir įsitikinę, jog esu toks, kaip jie supranta. Mano dėmesys Omnei buvo gal menkesnis, tačiau štai rugsėjo 1 -osios rytas, kuomet mudu susitinkame akis į akį ir man net reikalinga jo parama. „O jam turbūt mano“, - pagalvojau ir nors tai buvo pirmas žmogus, kurį peržegnojau prie Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos paveikslo, tačiau labai  abejojau, ar būtent dėl to čia atėjo. Rugsėjo 1-sios varduvininkai, priėmę jo pasakytą tostą, irgi aprimo, bet labiau todėl, kad jiems irgi rūpėjo išgirsti atėjimo tikslą.    
Egidijus: O jūs puikia skanduojate, ponas Omnia. Labai dėkingas. Po tokio skandavimo net negaliu abejoti, kad vakare ir prancūzų krepšininkai bus paklupdyti. Kaip vakar ispanai, - ir atsigręžęs į mane: - Dzieduli, ruoškis, nes vakare tau dar reikės žegnoti vieną personą. Čia pat, prie Švč. Marijos paveikslo. O aš pabandysiu pasakyti tostą neblogesnį negu mūsų svečias.    
Verena: Egidijau, negi apie save? Taigi netikintis. Šitokiais dalykais nejuokaujama.
Egidijus: Ar sakiau, kad juokauju? Šventoji katalikų bažnyčia turės dar vieną aviną ir juo būsiu aš.
Verena: Tu? Tuomet, ponai, tikiu atominiu sprogimu, kuri dziedulis matė. Taip, taip, tikiu, kad prieš metus viršum Kryžiokų miško išsiskleidė atominis debesies grybas ir nuslinko Lenkijos  link, kur  mūsų krepšininkai Vroclave kovojo dėl Europos geriausiųjų titulo.
Pranas: Dar tuomet nekovojo, Verena. Panašus iš atominį grybas išsiskleidė, kai dar nei vienos rungtynės nebuvo sužaistos. Suprantu, kad būtent todėl ir išsiskleidė, kad pasiruoštume sprogimui. Kas tuomet galėję tikėti, kad Lietuvos krepšinio garbę Europos vyrų čempionate ištiks tokia nesėkmė. Visiškas žlugimas. Kas galėjo, a? Net į Dievą niekam nerūpėjo žvilgterėti, o jis pasakė, parodė. Ir parodė būtent taip, kaip tegalėjęs parodyti tik jis vienas - atominiu sprogimu. Aš jį mačiau. Ir prisiekiu jums visiems būsimos mūsų pergalės prieš prancūzus vardu, kad tikrai mačiau, kad šio dalyko nesufantazavau. O pasekmės? Jos štai, - parodžiau į vėliavėlę už lango su sirgaliaus atvaizdu: –Mačiau, kaip sustojus automobiliui, ši vėliavėlė buvo nutrenkta ant plento ir palikta kitų automobilių ratams. Supraskite pagaliau apie ką jums kalbu, mieli rugsėjo 1-osios varduvininkai. O jeigu jums tai įkyrėjau, netrukdykite pasiklausyti ponui Omniai_ mea.
Omnia: Atsiprašau, bet aš ne Omnia.
Pranas: Ką?
     Ir štai it perkūnas giedroje padangėje drioksteli tyla, kuomet pradeda sproginėti ir ausyse, ir galvoje, ir dvasioje: - Ką? - paklausiau dar kartą, bet burna išliko pražiota, o lūpos nesukrutėjo.      
Omnia: Taip, ponai. Labai atsiprašau, kad taip įvyko, kaip yra, tačiau aš ne Omnia, - pasakė apytyliai svečias ir atsidusdamas: - Mano savijautoje dabar irgi panašu į atominį sprogimą, tačiau aš ne Omnia. Kas iš mūsų  nežinome puikaus aktoriaus  Tomo Vaisietos? Aš esu jo mokinys, o mano tikrasis vardas Burtautas.
Pranas: Tomo Vaisietos? Betgi mes su juo...
Omnia:  Žinau, dzieduli Pranai. Viską žinau. Net ir visas judviejų keliones radijo karieta, bet dabar blogiausia, jog žinau, kaip negražiai atrodau jūsų akims, tačiau dar negražiau pats sau. Suprantu, kad turite teisę manimi nepatikėti, bet štai... - ir padavė man Lietuvos didžiausią dienraštį, būtent „Vakaro Žinias“, rodydamas į rugsėjo 1d. varduvininkų sąrašą, kur jo vardas įrašytas  pirmuoju: - Matote?
Pranas: Na taip. Regis, matau, bet man panašus į Omnią. Aš ji matydavau Rašykų svetainėje. Negaliu nepažinti.
Burtautas: Man tai didelė garbė. O, beje, ir mano mokytojui Tomui Vaisietai, - atsiliepė ką tik buvęs Omnia_mea, bet dabar ryžtingai tampantis Burtautu. Ausyse ir galvoje sprogimai rimo, tilo ir pradėjo lyg niūniuoti, lyg dainuoti. Buvo suprantama, kad Pastogės departamente atsirado per daug tylos, kuri trukdė visiems. Burtautui irgi. Mėšlungiškai atvertė kitą laikraščio pusę, rankos smiliumi parodydamas, kad laikraštis atneštas iš praėjusių metų rugsėjo 1-osios.
Pranas: Jaučiuosi lyg  būčiau kažkokioje komedijoje. Pastogės departamente taip dar nebuvo. Jeigu tai ne melas, tenka pripažinti, kad esate puikus aktorius. Bet vis tiek - kam to prireikė? Kodėl?
Burtautas: Ne, tai ne melas. O ar geras aktorius, te sprendžia jau kiti. Teisybė, beje, ir tai, kad lygiai prieš metus, būtent rugsėjo 1-ąją,  buvau susiruošęs ateiti pas tamstas, bet atsitiko taip, lyg kažkas sulaikė. Gal baimė. Dabar visi matėte, kad priėmiau dziedulio žegnojimą. Su manimi peržegnotas ir laikraštis. Sakykite, kaip atsitinka, kad kiekvienais metais paliekate mane - ir, beje, ne tik mane - kaip rugsėjo 1-osios varduvininką už Pastogės departamento durų. Kuo jums neįtinkame?
     „Kodėl jie it numirėliai, kodėl visi tyli, a?“- pagalvojau net gerai nesuvokdamas, ko klausia Burtautas. Svečias darėsi vis raiškesnis, vyriškesnis, regėjosi, kad jo jau neslėgė kaltės jausmas, jog pas mus pasirodė kaip scenos artistas ir kaip scenoje. Puikiai suvaidintas  Omnia_mea vaidmuo pridavė jam laisvės pojūtį savyje ir nepažįstamos aplinkos įtakojimas pasidarė mažai juntamas. „Bet ko gi  jie visi tyli? - vėl užgulė galvą žingeidumas,– ir Burvilė, ir Egidija su Egidijumi, ir Gytautas, ir Gytis, ir Verena“?  O Burtautas padėjo ant stalo didžiausią Lietuvos laikraštį.  Gal atsitiktinai, gal ne, bet puikai mačiau paveikslą, kur paklotas ant nugaros guli jaunas žmogus, o kitas apžergęs anąjį  tarpkoju, didžiuojasi pergale. Ir užrašas: „Marius Paškevičius tapo pirmuoju lietuviu pelniusiu medalį Pasaulio dziudo čempionate.\"
     - Dzieduli, ko tyli? - pirmoji neiškentė tylioji Egidija: - Ne kartą sakiau, kad susilauksime negražios, tiesiog kiauliškos nemalones.          
     - Geras žmogus ponas Omnia.  Kaip čia taip , kad čia  ne jis?
     - Dzieduli, - vėl sunerimo Egidija.
                           (bus daugiau)