aš mažiausiais ašaros lašas motinos žemės aky
aš tyliausias skundas tėvo perkūno griausme

mes paskutiniai žibuoklių kareiviai
vieninteliai, kurie kelia rankas į vėją
ir pravirkstam tyliai prieš pat aušrą
už tuos kurių niekad nemylėjom

aš mažiausia smėlio kruopelė
tau užgimstant iš naujo
virš paskutinio rudens kentėjimo
virš vienintelės mūsų tėvynės

aš tik žmogus nes nieko nepamenu
aš su dievais nes pamint nenorėjau