Santīkē

A nematiet, žmuonis, kāp tvėrtā kabėnas
I gīvībės miedi sergou ė pasenė?
Vo jaunūju ronkas graibuos karabina,
Rėitā seksa zvėmbėn be stabū ė mena.

Jē tik gal priētė, trauk marikuana,
Ė stiklieli tonkē išlenk nesėvaipė –
Bieg dėinelės skīstas kāp ondou iš krana,
Pralek prarastėijē mienesē, savaitės.

Tuos mėnotas auksos spind anėms daugiausē,
Vo tuolesnės dėinas – gal anū nebūtė.
Ė iš drumsta kaifa kou to pasigausi,
Tuo jug nežėnuojė mama nē bobotė.

Nier nikuokė šniūra, a kėtukė griuovė,
Kor reikieto stuotė, gīli išmatoutė,
Pats svarbiausis jausmos –muomėnta geruovė,
Nuors po tuo pavėrstom kėima pelkės šlouto.

Rēk vėsėms suprastė maluonoma vertė –
Žmuogo trauk pasaulis iš švėntūju ruojaus –
Jug kaifou i dongo galvas atsėvertė,
Nomėi ētont garsē žuodēs pagīriuojės.

Vo senėjē kiūtuo luovuos nusėmėnė,
Ger vaistus ė trėnas spirita tinktūruom –
Ė nutaisė rimta ė skausminga mina
Eit gīventė tīlē paskotėnė tūra.

Ė galvuo ka brongės gīvasties mėnotas
Īr jau suskaičiuotas, palubie suvertas,
Ė jaunėisėms raša paskotėnė nuota –
Kuri suglomžīta viel nulieks i kertė.
cedele9871