Palatoje man pakišo drumzliną raudoną skystį.
Daktaras labai nepatenkintas susiraukė :
- Tu vėl surijai visus vaflius. Dabar gersi vien tik kartų rožančerį.
Iš mano rankų iškrito dar vienas nesutrupintas juodas procesoriaus kvadratėlis. Pirmas nuo galo.
- Turiu paskutinį, - nuraminau jį.
- O vaistus suvartojai?
- Tiek, kiek reikėjo.
Robotas - daktaras užgrojo visais savo vargonais. Paaiškėjo, kad ši protingoji mašina ypatingai nepatenkinta.
- Tai, ką man rodai, yra visiškai nevalgoma. Plastikas ir silicis.
Paskui pridūrė:
- Atsigulkite į lovą. Suleisiu "plaukiojančio" dozę. Tai privaloma procedūra. Ypač šiandien. Be to reikia praplauti tavo skrandį. Jei komplikuosis - tu numirsi...
Išsitiesiau gulte. Robotas negrabiais judesiais į veną skausmingai suleido mikroskopinius žirniukus. Netrukus aš smigau į dvokiančią smarvę. Todėl nesulaukiau kol ši ideali gydymo mašina pradės man valyti vidurius.

"Va, tai bent kraštas!", - netrukus šuktelėjau. Čia pilna karalių, kurie valdo vieną vienintelę šalį. Ir ištiesų tą teritoriją, kurią išvydau tiesiai nuo aukštojo kalno, iškilusį beveik virš padebesių, valdė daug valdovų. Visi jie, mačiau, ruošėsi žvejoti. Regėjau ir Elžbietą (beje, ji vienintelė šios karalystės karalienė - moteris). Ji švilpaudama rinko sliekus. Vyriausias karalius Petras pirmasis, pastebėjau, tvarkydamas valtį savo bendrams postringavo apie valdžią ir slaptąsias tarnybas.
Man nebuvo įdomu klausytis svetimų šnekų. Verčiau pačiam imtis veiksmo. Tad netrukus ėmiau planiruoti žemyn.

"Gyventi angelu" - vienas efektyviausių gydymo būdų. Tai pripažino ir tie, kuriuos senokai pagydė "plaukiojančiu", ir profesionalūs aukščiausios kategorijos daktarai, taikę šį preparatą praktiškai. Tačiau manę ši priemonė kol kas nepaveikė. Tad kritęs ant ežero kranto, susitikau su didikais, kurie net keista girdėti, visiškai nesipyko su viens kitu. Gal tik slapčia pavyduliavo meškerių, kurios buvo labai skirtingos.
- Kas jūs toks? - nustebo Vytautas Didysis.
- Kur mano kalavijas? Aš tą ateivį kaip mat sutvarkysiu! - nervinosi Čingischanas, - Jis gi priešų šnipas!
- Ar esi krikštytas? O gal patsai stabmeldys? - domėjosi popiežius Grigalijus.
Aš tylėjau. Tik staiga kažkas man iš užnugario trinktelėjo į galvą. Kas tvojo - nesupratau. Tačiau kaipmat pasinėriau į visai kitokią dimensiją. Pro tirštą rūką tarsi giliųjų vandenų naras išnėriau į lovą. Šiltuose pataluose buvo malonu ir jaučiausi saugiai. Tik priešais stovinti lemputėmis mirksinti dėžė spiegė ir sparčiai gadino nuotaiką:
- Baigėsi jūsų vizijų licenzija.
- Kas, kas? - nesupratau.
- Tave ryt išrašysime. Tiesiai į laisvę. Tiesa, šiandien ir rytoj gausi išgerti kompensuojamuosius. Nesijaudink, ilgai nebekamuosime. Gausi klasikinių tablečių. Ir jokių vaflių. Tavo skrandis būtų nusibaigęs, jei nebūčiau laiku paskubėjęs...
Kitądien ištiesų mane paleido. Tik gatvėje mane nustebino vienas dalykas. Kortelėje, kurią gražino daktarai, mirksėjo raudona lempelė. Aš žinojau, kad man gyventi liko labai mažai. Raudona švieselė informavo, kad pasibaigė "Viltis gyventi" laisvės licenzija. Nedelsiant privalėjau sumokėti ir pratęsti galiojimą. Tačiau kišenėse sėkmingai švilpavo vėjai. Turėjau tikimybių padainuoti liūdnąsias balades.
Tą rytą galėjau ir sklandžiai numirti. Šiai privilegijai nereikėjo jokių licenzijų. Bet priešakyje regimas objektas mane ištraukė iš nevilties. Jaučiausi tarsi rojuje.