Iš kur šykštumas toks?
Tave skaityti vis kitaip išmokstu,
Todėl ir lyros nededu iš rankų,
Pasak tavęs: „Susižavėjęs savimi“.
Nedorėlis... Eikvoju grožio lobį.
O leiski! peržegnosiu, drauge.
Tu jau šaly, kuri manęs dar laukia,
Tai paprašyk: te užtrenkia duris!
Man tos būties tikrai nereikia –
Jeigu dangun negieda vieversys,
Girdžiu, kaip patvorį apspitę, žvirbliai čirškia
Ir te nedrįsta čia užklyst šaulys.
Man gera atsikvėpt net į mažytį nieką
Ir kaip bažnyčioje, priklaupus prie altoriaus,
Pagarbint gyvastį, parodančią į Dievą
Ir visą ko pasaulyj sutverimą...
Išbrauki iš soneto savo eilutes:
“Tu, kaip šykštuolis, viską pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.“
Štai plunksna, popierius ir rašalas ant stalo,
Naktis, pilna akimirkų džiugių
Kai nieko kito, o tik judu du
Ir parašyk:
Gražuole mano,
Pagailėkim Prano,
Nelyg šešėlis vaikščioja ir meldžiasi tavim,
Ne su manim -
Su juo pabūk šitoj naktyj...
Tyli?
Kodėl, o Viljamai Šekspyrai?
Iš kur šykštumas tavo toks, brolau?
Kodėl net mintyse netopteli,
Jog tavo Lyrai
Su manimi gal net būtų geriau?