Tu vis toks pat vingiuotas ir duobėtas,
Lig vakaro įkaitęs nuo saulės šilumos,
Galbūt, meni mane ir basas mano pėdas
Įmintas čia tada, kai dar buvau piemuo.

Einu ir lyg jaučiu – vaikystė paskui bėga,
Su brolio jau nešiotu, nutrintu švarkeliu
Per karštą liepos dieną, per šaltą spalio gėlą
Keliu saldžiai dulkėtu, o kartais ir šlapiu.

Jaunystė pievom plaukė, lakštingalos lydėjo,
Net pakelės iš džiaugsmo pravirkdavo rasa,
Tu niekam nesakei, ką dviese mes kalbėjom,
Kai po nakties šešėlių nubusdavo aušra.

Buvo pavasaris, nušvito žemė pienėm
O baltos ievos suposi šlaite,
Ėjau keliu, ėjau jau nebe vienas,
Už rankos vesdamas namo ir ją.

Taip tebeinam daugel daugel metų,
Kaip tavo vėžės –  viena šalia kitos,
Gal kartais ir vingiuotai, ar darganoj sušlapę,
Bet vis taip pat kartu, kaip iš pradžios.

Žiūriu, mąstau – abu kažkuo panašūs,
Dabar vienodi net spalva – pilki,
Gal net ir šilumą tą pačią saulės nešam,
Kad būtume laimingi savo mažam kely.