- Mama, savaitgalį aš parsivežu svečią, - pareiškė dvidešimtmetė dukra, studentaujanti sostinėje.
- Dievulėli, -  pakirto rankas ir kojas, - ar kas atsitiko?
- Nieko, tik jis, sakosi, nori susipažinti su mano šeima.
- O priežastis tam susipažinimui jau yra? – kavos puodelis įtartinai dreba mano rankose.
- Ne, nieko, - šelmiškas juokas telefono ragelyje, - neprisigalvok nebūtų dalykų. Tai galiu. Ką pasakyti?
- Kitą savaitę namuose remontas, pradėsim nuo virtuvės, paskui vonia, dar vėliau svetainė. Manau, tai ilgam. Tai atsiprašyk, paaiškink, kad šiuo metu nėra sąlygų,- lyg kirviu nukirtau.
- Mama, koks dar remontas? Virtuvę prieš pusmetį baigėm tvarkyti, svetainėje prieš mėnesį naujas grindis tėtis sudėjo. Ką tu čia šneki? Nori išsisukti, nepavyks, pasakiau tvirtai - ruoškis. Iki. Bučiuoju.
Ryšys nutrūko. Velnias,  kava jau atšalo. Greitai teks ir ją pamiršti, nes dukra jau keli mėnesiai kaip nebegeria kavos, dabartinis draugas įtikino ją, kad tai tikras nuodas, o ji turinti gyventi sveikai. Dabar tik žolelių arbata.   Taip, atvažiuoja, turiu tris dienas ir tris naktis. Skubiai sudaryti darbų sąrašą, sugalvoti veiksmų planą, numatyti lankytinus objektus ir vietas, kurių padoriam žmogui reikėtų vengti.
Skauda rankas – nenormalu  tiek laiko trinti grindis, langus, sienas, spinteles, net šaukštelius ir tuos išblizginau. Vyras lyg išprotėjęs laksto į parduotuvę ir atgal, užmiršo majonezo, kaip balta mišrainė be jos, baigėsi svogūnai,  ką uždėsi ant silkės, bulvės kažkokios be skonio ir kopūstas minkštas, balandėliams netiks. Suskaičiavau ir pasiruošiau taip, kaip pridera tikrai lietuvei, kad gėda nebūtų: užkandžiai lengvi ( kelios mišrainės,  silkutė, dešrytė, kepta žuvis ) trys karšti (turėtų užtekti) ir desertas (grietinėlė su braškėmis bei medaus tortas). Ką daryti su alkoholiu, pasakysiu atvirai, nelabai žinau. Vyras, aiškina, jeigu anas tikras vyras, tai gers alų, močiutė prieštarauja, kad jis tikrai iš inteligentiškos šeimos, tai - tik geras vynas, o tėtis reziumuoja - balta sveikiausia. Aš nusipirkau penkis  butelius šampano. Taigi, laukiam.

-Keremas, malonu, - spaudžia ranką tamsiaplaukis vyras, prieš tai nusiavęs batus ir palikęs juos už durų.
-Tėtis Mykolas,- linksi galva  mano vyras.
Sprunku į virtuvę, atidariusi šaldytuvą, traukiu į save vėsą ir tyliai skaičiuoju iki  dvidešimt.
- Užauginom ant savo sprando, mylėjom, rūpinomės, o ji šitaip su mumis, - čiumpu išsigandusį Rainį - vienintelį   pašnekovą virtuvėje.- Ir tylėjo, nieko nesakė, žinojo, kokia  bus tėvų reakcija. Kuičiuosi spintelėje ieškodama kokių lašiukų, nes širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės.
- Mamyte, nesveikuoji? - dukra išdygsta tarpduryje.
- Karštis daro savo, tuoj praeis,- nutaisau kvailą šypseną.
- Tai  prisėsk, aš viskuo pasirūpinsiu, - glosto plaukus mano vienturtėlė.- Matai, Keremas įpratęs, kad prie stalo susirinktų visa gausi šeima. Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau, gali prisijungti kiti giminaičiai,  draugai arba kaimynai, užsukę į svečius.
-Atleis, teks nusivilti,  kaimynų šį kartą nebus, užteks brangių giminaičių – įdomios naujienos greitai plinta, - kraunu kepsnius į dubenį.- O iš kur jis išmoko lietuviškai?
- Aš gi sakiau, kad studijuoja universitete, tai ir išmoko, - šypsosi mano gražuolė.
- Taip, valgymas svarbus procesas Turkijoje, - mano virtuvėje išdygsta svečias, kurį paslaugiai lydi močiutė. - Papročiai reikalauja, kad visi šeimos nariai kartu prie stalo susėstų tris kartus per dieną. Pusryčiai, arba kahvalti, susideda iš duonos, feta sūrio, juodųjų alyvuogių ir arbatos. Bendri šeimos  pietūs prasideda tik visiems  susirinkus ir susideda iš kelių patiekalų.
- Aš paruošiau daugiau, pasistengiau, - išmekenu žiūrėdama į tas juodas akis.
- Na, ką jūs, mama Roma, svarbiausia prie stalo yra bendravimas, - šypsosi svečias. – Tikiuosi, aš galiu jus taip vadinti, nors jūs greičiau primenate seserį. Nors sakyti  komplimentą ne savo žmonai mano šalyje laikoma dideliu netaktu, bet aš tiesiog esu sužavėtas  Jumis, miela ponia.
,,Neišdegs,- galvoje sukasi įvairios mintys,- galvoja, kad aš tuoj čia imsiu ir susileisiu“.
- Taigi, kviečiu prie stalo, - nesuprantu, kodėl toks malonus mano balsas. Tada atsisuku į svečią ir nutaisiusi pačią nekalčiausią veido išraišką klausiu:
- Mielas Keremai, o jums šiuo metu ne Ramadanas?
- O kas tai yra?- išpučia akis močiutė.
-  Tai šventė, kuri islamiškose šalyse trunka visą mėnesį, - berte išberiu ,-   jos metu draudžiama gerti alkoholį, nevalgoma nuo saulės tekėjimo iki laidos, nesilinksminama, o daug meldžiamasi, - toliau kvailai šypsausi.
- Mama Roma, jūsų žinios puikios, bet iki Ramadano  dar toloka.
- Tai skanaus,- paskubomis krauna į lėkštę riebų kepsnį mano vyras.
- Dar norėjau pasiteirauti, o gal mums prie stalo apsigobti skarelėmis, kažkaip nepadoru atvykus svečiui iš tokios šalies,- nutylu pasižiūrėjusi į dukters perkreiptą veidą.
- Tai nebūtina.  Aišku, kai kurios turkės yra drovios ir uždaros, nešioja konservatyvius drabužius ir galvos apdangalus, bet prisiminkite, kad pagal Koraną visi vyrai ir moterys yra lygūs. Turkijos civilinis kodeksas taip pat  nustatė lygias moterų ir vyrų  teises šeimoje,  moterys gali balsuoti ir būti išrinktos į parlamentą, jos dirba, mokosi. Pavyzdžiui, mano sesuo Tugra studijuoja mediciną, o pusseserė Cenar turi savo foto studiją ir jos abi skarų nenešioja.
- Keremai, o kur jūsų žmona, vaikai, girdėjau, kad Turkijoje  tuokiasi labai jauni, - nekaltai smalsauju.
- Cha, cha, - juokiasi primerkęs akis ir kažkaip šelmiškai žiūri į mano dukrą.- Paprastai vyras veda kokių 28-erių, o mergina išteka šiek tiek jaunesnė. Vaikinas turi  būti atitarnavęs kariuomenėje,  atlikti karinę tarnybą  yra garbė,  nes darbdaviai nenori priimti į darbą netarnavusių vyrų,  o ir merginos į tokius nežiūri, nes mano, kad šie yra ligoniai.  Kadangi mokausi ir dar netarnavau kariuomenėje, tai ir šeimos kurti negaliu.
- Laikas prabėgs greitai, vis tiek namuose palikote draugę, mylimą merginą, jūs toks simpatiškas vaikinas, - vėl nutaisau kvailą miną.
- Nepalikau sužadėtinės, nes mūsų šalyje dar stiprus šeimos garbės kodeksas, išlikęs  paprotys keršyti už suterštą šeimos garbę.
- Mačiau filmą apie jauną musulmonę, kuri išprievartauta pastojo,   kaimiečiai ją, vargšelę, užmėtė akmenimis, mergina dar kelis mėnesius praleido ligoninėje be sąmonės, o jai mirus šeima net nepanoro palaidoti jos kūno. Jeigu jie taip elgiasi su savais, tai kaip jie elgsis su svetimais, atvykėliais. Ką tu manai? - kreipiuosi į dukrą, kurios veido spalva iš baltos tapo ryškiai raudona.
- Mama, Stambulas, Ankara – kosmopolitiški  šiuolaikiniai miestai, tu pati taip kartojai grįžusi iš ekskursijos Turkijoje.
- Nesupratome ilgai, kodėl tiek daug  susikabinusių vyrų vaikšto, pasakysiu atvirai,  pagalvojome, kad tiek daug homoseksualų. Gidas vėliau paaiškino, kad toks paprotys, kaip ir bučiuotis į žandus susitikus dviem vyrams. O jūs Lietuvoje irgi taip bučiuojatės su vyrais? Ir vaikštote susikabinęs? Tikriausia nemažai  komplimentų sulaukiate? – galandu liežuvį.
-Viskas, eime gerti kavos, - nukerta mano klausimų tiradą dukra. – Taigi,  į sodą.  
- Prašom, aš pasirūpinsiu kava,- meilikauju.
- Tik nuodų nepridėk,- burbteli    vyras.
Galva sukasi, akyse raibuliuoja, rankos dreba – griūna mano suplanuotas gyvenimas. Dar akimirka ir viskas subyrės. Garsiai trinkteli durys, prieš akis iškreiptas dukters veidas.
- Kas tau užėjo? Susirgai ar ko užsivalgei? – makaluoja rankomis man prieš veidą. - Niekada nebūčiau patikėjusi, kad gali šitaip elgtis.
- Aš negaliu, o tu gali, - žiūriu tiesiai į akis.
- Ką galiu ir ko negaliu? Nieko nesuprantu. Žmogus studijuoja universitete, jam reikia parašyti kursinį darbą apie lietuvių šeimos papročius, tradicijas, tai jis paprašė manęs supažindinti su šeima, papasakoti apie tradicijas, šventes. O tu ką čia prisigalvojai? Tai gerą vaizdelį dabar susidarys - arogantiškų ksenofobų  šeimyna.
- Tai tu negalvoji tekėti? - kažkaip labai tyliai sugebu paklausti.
- Ką? Tekėti? Tu tikrai susirgai, dar blogiau, tu, mama, išprotėjai. Surišusios manęs neištekinsit. Kartoju, jis rašo darbą.
- Kokia gėda, - veidas ima kaisti. - Man silpna.
- Jokio silpnumo, užvirei tą košę, dabar visiems reikia srėbti.
- Eik, vaikeli, aš ką nors sugalvosiu, - stumiu dukrą pro duris.- Daugiau staigmenų nebus, prižadu.
- Raini, - stveriu vienintelį savo pašnekovą,- patark, ką daryti?-  Vėl ieškau lašiukų, nes širdis tikrai iššoks, neskaičiuodama lašelių, šliūkšteliu į stiklinę  ir  mane aplanko palaima. Skambinu Danutei, ši Renatai, kuri vadovauja liaudiškos muzikos kapelai. Po gero pusvalandžio namus užplūsta būrys dainuojančių  ir šokančių. Keremas uždusęs ir sukaitęs sukasi ratelio viduryje. Dukra šypsosi, vyras gurkšnoja alų, o močiutė  snaudžia po senąją kriauše. Visi laimingi. Aš taip pat – iki kito karto.